beveidė diena
negirdimais žingsniais
prieina pati sau iš nugaros
kaip galva po kepure
galva prikimšta senų laikraščių
su vakuumo sluoksniu tarp frazių
iškalbėtų greitakalbe
skruostų paviršium nubildančia
lyg į nutysusio megztinio rankoves
supilta vasilisų sriuba su šonkauliais
lyg musė pirlimpa prie cukruoto popieriaus
sinkopėm laikrodžio kirčiams
derasi su agonijos viešpačiu
gavusi išrišimą
tepasi plonu purvo sluoksniu vietoj kremo
taip kad niekas nepamatytų baltos
taip kad niekam nereikėtų įrodinėti kad yra gyva
diena kuri pati pasikrikštijo
ir niekam nežinant
nuo klauptų improvizuoja maldas
vaiduokliškomis rankomis užsirašydama ant nugaros
kur kodėl su kuo kame dėl ko
ir visada niekieno
esti
*
beveidė diena išmaldos neprašo
keliais per purvą
basom per aštrius akmenis
eina neatsisukdama aplink sodą
kur spygliuota metalinė užtvara
nes jos rankoje pjūklas
pjūklas obuoliams kad būtų dantytais paviršiais
obuoliams kartu su emocijomis per petį
nuo pasakų obels palengvint šakas
gavusi žievių pilną katilą
iš rankų kurios tapo kultu ir prismeigia
kaskart traukdamos iš dangaus į žemę
prismeigia žodį
pradedamą tarti žodį
sulanksto kaip žievę
abipus perpjauto stalo
bežievės rausvos skiltys
aikštijasi kaip lepios dienos dukros
ji keičia savo odą kaip driežas
vilnijantis akmenuotu sodo taku
ir niekam nežinant iš kurios sėklos
gimsta naujam eskizui