1.
Užkalbėk taip lengvai,
kaip dangus sužaibuoja,
panorėjęs sudegti
prieš aušrą,
kaip suveržia
kilpas aukštumoj,
ne kas kitas – ištroškusi upė,
atsitraukus matai
vis trumpėjantis amžius
tebesvaido saliutų virves
neišgelbėtiems.
2.
Kai sirgo,
bedarbiu sėdėjo,
iš namų kanarėlę išprašė,
Abra Kadabras žinojo –
esantis žmogum, kuris viską turi,
pašaukimą
išties prilipusį prie pado,
ovalo formos šlovę
su žemuogėm sudygusią,
iškeliausiu aplink pasaulį –
sako Abra Kadabras ir
pažvelgia į šunį
panašų į lapę,
į patefoną,
iš pasiutimo varantį
rokenrolą, net pakeitus
plokštelę
ir susigėsta –
aš gi viską turiu!