Prieš aušrą

1.
Užkalbėk taip lengvai,
kaip dangus sužaibuoja,
panorėjęs sudegti
prieš aušrą,

kaip suveržia
kilpas aukštumoj,
ne kas kitas – ištroškusi upė,

atsitraukus matai
vis trumpėjantis amžius
tebesvaido saliutų virves
neišgelbėtiems.

2.
Kai sirgo,
bedarbiu sėdėjo,
iš namų kanarėlę išprašė,
Abra Kadabras žinojo – 
esantis žmogum, kuris viską turi,

pašaukimą
išties prilipusį prie pado,
ovalo formos šlovę
su žemuogėm sudygusią,

iškeliausiu aplink pasaulį –
sako Abra Kadabras ir
pažvelgia į šunį
panašų į lapę,

į patefoną,
iš pasiutimo varantį
rokenrolą, net pakeitus
plokštelę

ir susigėsta –
aš gi viską turiu!