retieji maršrutai

aš ruduo negrabus, mano kojos vos slenka, šiūruoja,
metai sanarius tempę ir lankstę pagaili takų,
kurie likusią žalumą pakelių susiūruodavo,
ir įpindavo sielon ambroziją, tiems kam graudu.
dienos lyg naktys, o naktys - ne artimo dovanos,
pilku snūdesiu šnabžda, ir nemigą rūgščią alsuoja,
paširdžiais nugula graudesio kupinos samanos,
besaikiai geria mano ilgus metus, nesustoja...
daug gaivos dulksnoje, o stotelės nuplėštom lentelėm,
vieniši ir apdriskę stulpeliai kantriai dar stovi,
pabūčiau prie jų, bet gaišuojant tik dar labiau gelia,
laibą rudenį, negrabiai bešiūruojantį tolin...