Paukštis virš mano galvos aiškiai rodė kryptį į pietus, šakos storgalis and kelio irgi kreipė ten pat. Pagaliau medžiai, ir tie linko ten pat. „Eisiu“ – nusprendžiau, – „visai išeisiu. Žingsnis po žingsnio paliksiu žvilgsnius, nuvogtus iš po užuolaidų“.
Raudona mėlyna raudona. Begalinė vaikiška skaičiuotė šermukšnių spiečiui. Jau nujaučiu, kada jie išskris. Visi tai nujaučia: tada mėlyna pereina į juodą.
Baltas katinas perbėga patamsėjusį asfaltą. „Jau įprato“ – pagalvoju, – „brėžti linijas skersai kelio“. Katinas sustoja ties triušančia iškaba – Summer. Vaivorykštės spalvų raidės trykšta puslankiu. „Kaip nelaiku“ – atsidūstu.
Antra, didesnė šaka ramiai laukia mano žvilgsnio pakelėje. Taip, patvirtinu, parkas tikrai toje pusėje. Skubu pereiti gatvelę, ir staiga užgniaužia kvapą. Malkų krosnies dūmai. Prisiminimai pramaišiui lavinos greičiu rieda per mano kūną. Tik spėju gaudyti nuotrupas – medinis senelių namas, krosnis, malkos. Ruduo. Rūdijanti šulinio svirtis dainuodama kelia cinkuotą kibirą. Vanduo ir tas rudens skonio.
Viskas, berods, pasiklydau. Pilka plunksna, įsmigusi žolėje, šnabžda – nebijok...