Čia tavęs niekada nebuvo

Čia tavęs nuolat trūksta drauge
Man vienam jau sunkoka irtis
Lieka meldais dangus apaugęs
Ir ne mūsų bet gražios mirtys

Atitolsta rytais nubudus
Vis kitam ir kitam pasauly
Liepsnoje du degtukai žudos
Pučiant dūmus į tuščią saują

Nuo pelų jau grūdus atskyręs
Atspindėtą nuo tikro veido
Jau matau kaip prieš vėją irias
Medžio valtis kurią įleido

Į šio spalio banguotą dangų
Štai jau spurda viena žuvytė
Net ir tokį kaip aš aplanko
Dar sėkmė pro patamsius švyti

Nors pašiurpsta oda pagaugais
Spurda žuvys akių tinklainėj
Kai stebiu kaip iš tolo draugas
Ežerėlio paviršium eina

Tarsi seną vaikystės lieptą
Jam po kojom kažkas ištiesęs
Šitiek metų nuo mūsų slėptą
Gelmę skirtą ne tik gyviesiems

Jau ne šito pasaulio vėjai
Blaško girtą poeto valtį
Aš žinau visada norėjai
Visą tinklą dangaus iškelti

Tėvo rankomis žuvį semti
Kol dar spurda gyvybės jėgos
Pasitikti tą pačią lemtį
Įsikibus nakties sermėgos

Tuštint butelį tam kad tilptų
Skiautė tavo rašyto laiško
Šis vanduo be krantų be tiltų
Tik kažkas jo paviršiais vaikšto

Tavo saujoj vanduo užgniaužtas
Šitaip smarkiai – kad ima virti
Vėjas rimsta ir rytas aušta
Kyla žuvys pilvais į mirtį

Spindi auksu negyvos akys
Atpirkėjo krauju pasruvo
Tu jau viską seniai pasakęs
Niekada čia tavęs nebuvo