Mažasis sprogimas

Kartą pumpuras sprogo ir taip prasidėjo pasaulis
Prasiskleidęs žiedais ir Hiacinto krauju pasipylęs –
Kam priklauso lopšys kam duobės išmatuojamas gylis
Kam šaukštelis kavos kam į dangtį nubyrančios saujos

Balto smėlio lakaus – nėr lakesnio už jį – tik vaizduotė
Dykuma dykumoj visa kita tik sapnas, miražai
Kada vėjo tiek daug, o gyvybės atrodo per maža
Kad galėtumei ją iš savęs už kitus atiduoti

Nepaimsi skolon iš vandens pardavėjo nė gramo
Visa tai ką turi su kaupu tenka nakčiai grąžinti
Kur laukymės vijoklis apsiveja gimstančią mintį
Į chaotiško būvio sugrįžti į jaukų ir ramų

Tavo sapną kuriam gyvenu ir pasaulyje būsiu
Lygiai tiek kiek jis truks – tavo miegą vadina letargo
Padalyta po lygiai poezijos prozos bei vargo
Šiam kelionmaišy bus. Vėjo gaudymo štilių ir gūsių.

Menopauzių trumpų ilgesnių pabučiavimų. Viskas
Metas laužą gesinti ir metas šį sapną apleisti
Rytuose jau matyti – liepsnoja plaštakių pašvaistė
Ir gyvenimo ietis nuskrieja toliau negu diskas

Šio rudens pilnaties kai mėnulis blizgus tik iš šono
Tas akimirkas kai ima temti ir kai vos prašvinta
Kapsi kraujo lašai – disko briaunai palietus Hiacintą
Gieda kraujo gėlė išauginta dailaus Apolono