Rašymai apie Nič Nieką

Iš gana toli artėjantis pušų ošimas ateina plikais keliais
vingriais betgi tiesmukokais didžiojo sąnario ir kojų
pirštų raštais paežerių smėlį padabina

aš palaukių nimfa mano kairėje leisgyvis
kaip po akto suglebęs falas tinkluose
Poseidonas guli

vienintelė mintis mane šiomis
akimirkomis lanko
betgi save taisydama sakyčiau:

tūno 

paimti trišakį iš jo ir persmeigti
keturiomis beatropojantį Neptūną


...


kartą rankiojau išdaužto lango
namuose stiklą
rudens lėtumas tomis dienomis
dosniai dalinosi savo miglomis skleidė vėsą 
ir spindulius aštrius tačiau betikslius

ak jau tas nueinančios jaunystės
ir vasarinių įkarščių liudininkas

Rugsėjis

gi langus man iškūlė mano pačios mokinys
iš neilės man nebesivaldantis Nerijus

su akinukais toks
tas kuris buvo iškart po Liudviko
eilėje stovėjo lūkuriavo
iš veido panašus į Stalimo parankinį  Beriją

tikrai buvo karšta vasarėlė
netyčia padovanojau meilės ligą jam
nieko tokio praeis sloga jau suleidau bicilino
tuo tarpu kelis kartus pasimylėjom

praeis dienų skaidrumos ir jų atminimai šviesūs
pasveiks jaunuolis šis nuo gonorėjos