lašas po lašo
kalnus mūrija
Va tau! – kalnus mūrija... Niekuomet tokia mintis nebuvo užklydusi į smegenis, o ir į sapnus – kažin ar? O jeigu ir taip, jeigu buvo, tai neužsilikusi. Išgirstu ją kaip pirmą kartą, tačiau taip jautriai, taip suprantamai, kad regisi, jog saulė galvoje pateka. Tačiau gal iš tiesų taip. Juokinga? Man irgi, bet čia pat nokinasi dar vienas dalykas, nekantraudamas būti išleistu į erdvę. Jau netrumpas laikas, kai laikau jį įskobtu į keturis žodžius. Ne todėl, kad pritrūkčiau ryžto, drąsos su jais trankytis po viešumą. Man pačiam jie dar vis neįkandami, nesuvirškinti, bet savyje juos kartoju tartum persižegnoti jais ketindamas – esu lakus kaip eteris.
–?
Taip, taip, būtent lakus kaip eteris. Ir dar. Man neįkyru manyti, kad Įžanga atsirandanti kaip priešingybė man. Atrodo, pabodo jai tokiai būti ir norisi įsiausti į kūną. Lig šiol vis be jo trainiojasi, o mūsų susitikimai irgi tokie lyg patys nuo savęs slėptumės tarpribyje materijos ir dvasios. Pastarosios neapčiuopsi, nenufotografuosi, tačiau ir nepaneigsi, kad su Įžanga susitinkame eidami priešpriešinėmis kryptimis: aš iš ten, kur paliktas mano lopšys, Įžanga gi – link jo, lyg stengdamasi užpildyti paliktą tuštumą ir lopšyje, ir visur, kur nueita ir pabuvota po jo. Sunku patikėti, kad šis reikalas būtent toks, nes nesunkiai suvokiu, kad iš Ten, iš kur ji ateina, o aš einu, nežinios kur kas daugiau, bet tikra ir neginčytina, kad būties įvairovė ten galingesnė.
Įvilkt į odą gyvastį
kažin ar būtina,
tačiau nelengva paieškoti ir parodyti
kaip ji atrodanti be jos.
Net ir tuomet, kai ji čia pat.
Kas tokia lakią ją besulaikys?
Nematoma, o lyg sava saviškį kalbina.
Atėjus į krūtinę
širdimi be natų skambina –
taip gera, paprasta,
kad pats it eteris
po savo žodį vaikščioju –
pilni namai,
pilnas dangus
visa būtis pila manim,
nors nebegrįžk atgal į savo odą.
– Kaip, kaip? Nors nebegrįžk atgal... Ir ką tau, nebage, (vargše) pasakyti, ką?
Jeigu tai priekaištas, kad tauziju neskaniai juokaudamas ar specialiai nesąmones, gal niekus kalbėdamas, tai – ne. Neiškart prigludau prie rašymo, kad taip pasakyčiau. Prireikė laiko ir nemenkų pastangų, kad su tokia padėtimi apsiprasčiau. Karalystė slysta iš po kojų. Gaila? Ir dar kaip galia, bet ne taip, kad pulčiausi į ją įsikibti ir nagais, ir ragais. Kai pasijauti eteriu, tai visa karalystė patampa tramplynu, kad šokterėtum aukščiau savos būties, gal net materijos. Tuomet jau neatrodo, kad ir tarpribis tarp jos ir dvasios kažkas ypatingo, nesuprantamo; asmeniškai jį (bent kol kas) suprantu kaip poligoną, reikalingą tokiai savęs pertvarkai, kad sugebėtum keliauti gerokai didesniais už šviesą greičiais.
– 300 tūkstančių kilometrų per sekundę tau, nebaguti, nepakanka?
Sunyksta pasakos kai šitiek sužinai.
ir nieko nebėra
ko būti negalėtų.
Galbūt truputį per anksti
į šitokį save parodau,
bet pajautos anksčiau už žodį.
Ausis užgulusi tyla,
akys į jas pažvelgt – beragės,
o jos palaimintos, kad būtent šitokios yra,
o jos palaimintos,
kad ir meluoti neišmokę...