Dulksna

per tokį lietų šeimininkas ne tik šunį
laukan varo bet ir pats išeina
pasivaikščiot

tai dulksna arba smulkus purškimas
vos kartais pereinantis į grybinį lietutį

pamenu kartą būdamas  pas tokį
jau visai nebe jauną žmogų
mano giminaitį beje

užsimečiau jo duotą lietpaltį
ir ėmiau pamiškėmis
kartais pro paparčius nubrisdamas 
į kokį alksnyną ar beržynėlį
kartais labiau prisilaikydamas
vieškelio klajoti

jokių nuotykių jokio žvėries
nieko
tylu tik į gobtuvą kokia šaka įsiremia
pasibrūžina vienas kitas
stambesnis lašas nukrenta

tada atrodo lyg pokšėtų šautuvas

galiausiai išėjau į vietą netoli ežero
kur išsyk kelių namų būta
ir stovėta jų ne kitaip o visų
pusračiu tokiu beveik kaip ratu ant kalvos
taip kad visi buvo
vieni į kitus pasisukę

mediniai su gonkais visi

gonkuose žmonės sadėja
ir ūtarėja

tik manį pamatį
visi sulig vienu staiga nutyla

šone manęs kažkas pratarė

- žiūrėk stribas...
o kitas atitarė - tikrai ar
tik ne tas pats?

gobtuvas mano buvo viską dengiantis
galėjau matyt tik siaurą ruožą
priekyje savęs
tuo metu jau įsilijo kaip reikiant
todėl nė negalvojau atsilenkt

kai atsisukdavau į žodžius
tariantį žmogų
tas jau būdavo nutilęs
todėl nebuvo aišku
kas ką pasakė

jau benueidamas
girdėjau

- o ano šautuvas kur?
ir dar
- kruvinas jis...

ir tada nesupratau
ir šįvakar per tokią štai
vienodai vienodą dulksną galvoju

tas apsiaustas buvo atimtas
iš nužudytojo stribo
ar jį man davęs žmogus
pats buvo visai ne žmogus
o stribas 

anuomet kaimas kalbėjo mažai
puse lūpų ir nebuvo ko
visos tiesos paklaust

dabar kaimas tyli