Ne proginiai: 7.. arba kaip pabaigoje –

Dar vis neleista
žodį tarti
ir juo užsklęst save,
dar viršum slenksčio durys varstosi,
neužkelti ir kiemo vartai,
dar akys geba po raidyną vaikščioti
ir neieškoti patarnavimui lazdos –
Savęsp šaly
dar vis karalius Sau.

Kai paširdį senatvė šaltuku kutena,
neįtaigoju, kad jauku,
tačiau ne priešas jai esu.
Ji išdidi ir atkakli,
dosni paslaugomis –
jau ir mane išmokiusi giedot prie žvakės,
įspraust į būsenas,
kurios dar bus,
vaidinimais žvalgytis po pasaulius Nemarius
neabejojant, kad ir jie
neišlaužti iš pirštų
ar nurašyti nuo lubų.

Atsimenu save mažylį
gal dar iš lopšio neiškeltą
ir, regisi, savijautoje kaip tuomet:
man reikia dar ilgiau va taip pabūti,
nesistebint, nepasidyvijant
kaip dzūkuose kad sako,
kad šitas mano laikas
nors kryžiais susmaigstytas širdyje,
o vis dėlto – karalius Aš.
------------------- ______________
Lašas po lašo