Ne proginiai: 4... arba kaip pabaigoje –

Kam liūdna,
kas vienatvėje – tegu!..
Ir ten laisvalaikiai sau vietos nesuranda.
Be paliovos –
ir dienoje, ir naktyje –
kaip upę tekančią
nemokančią sustoti,
vardais, surankiotais iš visa kur,
Ją, esančią, girdžiu visur.

Dievai gal būt aukščiau,
o čia Ji moteris,
šakota tartum Visata žvaigždynais. 
Ir ne tiesa, kad Jos mažiau – daugiau;
viena, vienintelė,
nepaisant kaip atrodytų paveikslais savo,
nepaisant, kaip kas šaukia vardą Jos.

Negreitai suvokta,
kad ir save per Ją
regiu kaip netašytą gabalą akmens
kuomet jau nieko nežinau tikresnio,
kad jeigu šitaip surėdytas –
į tiesą molis neatves.
Ją reik išskobti iš granito.
Ne šiaip jis čia,
po Šklėrių sodžiaus pamatais,
kalnias atėjęs,
kratosi bet kokio laikinumo.
----------------------___________
Lašas po lašo