Genamieji

saulės vėjo genami peizažai
pripildo pažinimo obuolį
po beprotnamio langais

aš galvoju apie tai
kad gal dar tūkstančius metų
nieks nesikeis
ir tikriausiai
taip bus iki galo

mūsų bejėgystė
guli supančiota Mebijaus juostom
kiekvienas peizažas
yra sueitis
tarp priepuolių
išeinančių iš būties gerklės
ir nulio ovalo

...

iš pažinimo obuolio
išauga kirmėlės baltais veidais
nesakyk kad jų nematai

iš peizażų išauga kas tik nori

priešnuodis triušiui
raudonomis akimis
ant tuštėlaitės bažnyčios
altoriaus
ėdančiam kūną
ir lakančiam sultis

varnoms ant stogo
dar žaliems lapams
šviesioms patilčių papilvėms

...

aš neblogai pažįstu
virsmo žanrą
kartais atrodo kad jis
tai atsiradimas be priežasties
ir iš niekur

tačiau to nepakanka
kad manęs nepastebėtų
pusiau laukiniiai gamtovaizdžiai
gėlių vazonai
dūmų kilpos

ir akys
iš pravažiuojančių
vagonų

...

jei tu esi
tik literatūrinis personažas
su mėnulio pjautuvu rankoj
tada būk mano

būk pagrindiniu vaidmeniu
ties neseniai atrastųjų
apleistų namų pastoliais

būk pertęsta balta linija
tarp dviejų nuvargusių priešpriešų
su per ilgai trukusia žiema

būk ta kuri dainuoja neverčiama
nors pažįsta kas yra prievarta
būk ta kuri kaskart
pasirodžiusi iš skysto oro
nebesipainios
manam kely