Tobulybės laukai

skraidantys tramvajai kilnoja
stogą,
nuskrendantys tolyn nusineša visai,
- ego didybės burbulai
nesprogo, jie po kaklu
įsisiurbė tvirtai

kaukiu sirena prieš giesmę vyturio,
o kartais skambinu varpais
giliau, gilyn į pačią gilumą
jie traukia mane nelyginant
sunkiausi akmenai

karštomis naktimis kalbuosi aš
su fėjomis,
stalo trupinius surinkdamas visus,
pasirodo, kad prakaito druska
ant pirštų tai ne vėjas,
kai įveikiu sunkiausią iš dėlionių,
save sudėdamas
į tobulus poetinius laukus