Močiutė

Ryte jaučiausi keistai. Oras buvo klampus, akyse nežymiai raibuliavo. Nušlitiniavęs į vonią pamėginau atsukti vandenį. Nesigavo – maišytuvo rankenėlė nepakrutėjo iš vietos. O tada apsireiškė mano mirusi močiutė. Šiek tiek išsigandęs atšlijau.
– Nenaudėli! Šlykštyne tu, pagaliau galėsiu tave tinkamai išbarti!
Sapnuoju? Bet ne – per daug tikroviška.
– Už ką?! Ar tu vaiduoklis?
– Oi, vaikeli, vaikeli, abu mes vaiduokliai. Numirei paryčiais.
– Kaip tai? Nesąmonė! – nubėgau atgal prie lovos. Ir tikrai, joje gulėjo kūnas su mano veidu.
Sustingau, laukdamas šoko bangos. Ar bent padažnėjusio pulso. Tik kažin ar išvis beturėjau pulsą. Ir širdį. Stebėjausi. Bet kažkaip ramiai, vien protu. Gal todėl, kad nebeturėjau kūno ir jausmai nevirto cheminėmis reakcijomis, kurias galėčiau pajusti.
– Gerai, kad nusibaigei, o kiek dar baisybių būtum pridirbęs.
– Kokių baisybių? – atsisukau į močiutę.
– Taigi ką išdarinėjai kas antrą kartą duše besimaudydamas? Ir per kompjūterį žiūrėdamas visas tas šlykštynes? Fuj, baisu ir pagalvot, kaip nusiritai! O koks gi geras berniukas buvai, kai mažesnis...
– Kąąą?! Tu viską matei?!
– Visa giminė baisėjosi, visi, kurie jau atsisveikinę su gyvenimu, erode tu.
Mintyse perkračiau mirusius giminaičius. Abu seneliai, tėvo sesuo, promočiutė, kurią vos beprisimenu.
– Tai kur ta giminė? – susigūžęs apsidairiau.
– Jadvyga su Irute tavo pusbrolio namuose, Tomukas neseniai mergaitę susirado, tai žiūri, ar likę vienu du neišdarinėja kokių bjaurasčių. Stasys, tavo senelis, jau seniai kažkur pradingęs. Atseit, mirė ne tam, kad toliau su manim kentėtų, paskutinis šmikis, va kas jis toks. Kiti ateina ir vėl išeina. Susitikę pasipasakojam...
– Jūs čia neturit ką veikt ar ką? Lendat i privatų gyvenimą, – neištvėręs pasipiktinau.
– O ką, vaikeli, daugiau benuveiksi, esam amžinieji stebėtojai. Ir va, gerai, kad atėjai pas mus, dabar galėsim daugiau giminaičių prižiūrėt. Kai mirs, tegul žino, jog nė viena nuodėmė nepraėjo nesužiūrėta.
– O kas toliau?
– O toliau pamažėl nunyksim, – močiutė pažvelgė į savo raukšlėtus delnus. – Jei įsižiūrėsi, tai mane jau mažne kiaurai permatysi.
Pajudinau galvą į šalis ir tikrai, per močiutę įžiūrėjau saulės nutviekstą langą.
– Kas bus, kai visai persimatysi?
– Kas čia žino. Gal išnykus toliau stebėsiu. Tik manęs jau niekas nematys ir negirdės, – močiutės veidas graudulingai persikreipė, – Lėtai nykstam, labai lėtai.
Į galvą šovė baisi mintis. Primerkęs akis įsižiūrėjau į raibuliavimą... Štai ranka. Pečiai. Veidas. Daugybė veidų. Lyg fotošopo sluoksnyje su 99% permatomumu. Veidai atsisukę į mane, klausosi mūsų su močiute pokalbio. Nupurtė šiurpuliukas.
– Bet juk turi būti portalas... – išlemenau.
– Koks portalas, ką čia zaunoji?
– Durys į aną pasaulį... Į rojų. Arba pragarą. Į kitą gyvenimą? Arba į nebūtį.
– Nėr jokių durų, vaikeli. Jau ir taip pragarui prilygsta kasdieną žiūrėt ką gyvieji išdarinėja kai manosi likę vieni. Visai tas jaunimas šiais laikais, anei supratimo, anei pagarbos...

Palikęs miegamąjį ir burbančią močiutę, laiptais nusileidau žemyn. Lauko durys buvo uždarytos, o rankena, žinoma, pasirodė man neįveikiama. Kokios čia nesąmoningos taisyklės?! Juk visi žino, kad vaiduokliai turi lįsti kiaurai sienas ir duris! Deja, mano namų durys to nežinojo, nes kad ir kiek prie jų spaudžiausi, taip ir likau viduje.

– Kas tu per žmogus, nieko doro neveiki, tik žiūri tuos savo kinus per dienas, raibulių pritraukei pilnus namus, irgi, matai, įdomūs jiems tavo kinai, net kvėpuoti viduj nebėra kuo.
Nepaliaudama burbėti močiutė praplaukė pro mane ir „susigėrė“ į duris, pro kurias aš taip nesėkmingai bandžiau prasibrauti. Oho! Ji net nesivargino žingsniuoti, tiesiog sklendė oru! Ir, pasirodo, vaiduokliai vis tik moka lįsti kiaurai materiją. Ką gi, jei sena negyva burbeklė sugeba, tai pavyks ir man. Pašokau į viršų ir pabandžiau nenukristi atgal. Pavyko! O dabar per duris. YES! Štai aš ir lauke. Atrodo, užteko vien žinojimo, jog tai įmanoma.

Pamėginau kilti aukštyn, bet labai pasistengęs atsiplėšiau tik porą metrų virš kiemo trinkelių. Atrodo, kad lengvai galiu sklęsti kelių centimetrų aukštyje, o pastangos išsilaikyti aukščiau kelia įtampą ir diskomfortą. Na ką, pomirtiniai fizikos dėsniai daugmaž aiškūs. O kas dabar? Tikrai neketinau niekingai šnipinėti pusbrolio ar užsiimti panašiom nesąmonėm. Aha! Žinau, ką darysiu toliau!

– Nu ir kur jau bėgsi? Močiutė nebereikalinga, ane, beširdi tu, juk tave auginau, sveikatą aukojau, gal net nebūčiau taip greit čia patekus, kiek reik neturėt sąžinės, kad šitaip...
– So long, suckers! – pamojau močiutei bei raibuliams ir nuskriejau tolyn visu, neskubriai bėgančio žmogaus greičiu.
– Ką čia pasakei? Juk žinai, kad nesuprantu prancūziškai, kaip tau ne gėda mulkinti seną žmogų... – tolo močiutės balsas.

Kelionės! Štai nuo šios pramogos manęs nebesulaikys niekas ... Ir jau tikrai ne į Turkiją! Manęs laukia kur kas egzotiškesni kraštai. Dabar visas pasaulis man atviras. Panorėjęs galiu nemokamai įlįsti į kino teatrus ar į geriausias vietas žvaigždžių koncertuose! Ką ten į žiūrovų vietas, galėsiu ant scenos šėlti kartu su atlikėjais. Ei, o kas man gali uždrausti, pavyzdžiui, užmesti akį į garsias aktores... kai šios maudosi nuogos? Uff... Denisė Palmer pati gražiausia. Niekada nesifilmuoja apsinuoginus, o štai aš imsiu ir pasižiūrėsiu. Iš toli, iš arti – kaip užsimanysiu! Nuspręsta, pirma stotelė – Holivudas!

Kažin, ar galėsiu sklęsti virš vandens? O gal teks žingsniuoti vandenyno dugnu? Bet juk dar įdomiau – sau linksmai su žuvytėm tarp koralų, o kiek prisižiūrėsiu visokių povandeninių stebuklų... Gal net Titaniką užtiksiu, juk, berods, Atlante nuskendo – tai kaip ir pakeliui. Nei šalčio, nei slėgio nejausiu, tai kas man darbo. Net nesušlapsiu, cha!

* * *

Šiandien atradau porą nemalonių dalykų. Pirmas – kažkiek kilometrų po vandeniu tvyro absoliuti tamsa. Antras – vaiduokliai nemoka plaukti. Tamsoje praradau bet kokį krypties suvokimą, o tiesiog imti ir iškilti į paviršių nepavyko. Mėginau eiti pirmyn, paskui atgal. Gal judėjau ratu, o gal tik kepurnėjausi vietoje. Kurių galų šokau į tą povandeninę bedugnę? Ir dar klykdamas iš džiaugsmo, jausdamasis nepažeidžiamu. Reikėjo gi į laivą lipt... ar lėktuvą, būtų buvę dar greičiau nei laivu... ot kvailys. Visiškai nepažeidžiamas, visiškai apgailėtinas kvailys.

* * *

Neturiu supratimo, kiek laiko pratūnojau tamsoje... Vienintelė pramoga – klausytis keisčiausių povandeninių garsų ir spėlioti, kas juos galėtų skleisti. Dažnai bandau įsivaizduoti, ką veikia močiutė. Tikriausiai pažeidinėja pusbrolio Tomo privatumą. O ką Tomas? Gal su mergina meiliai apsikabinę sėdi, žiūri serialą... Ech, prisėsčiau ir aš, su močiute pasišnekučiuočiau. Gal išmokyčiau anglų, kad ir ši pradėtų suprasti tuos „kinus“.

Kažin, ar vaiduokliai gali išsikraustyti iš proto?

* * *

... dar prisiminiau, kad Denisė Palmer gyvena Ispanijoj... F**k!