(ne)materialus

šis rytas lyg žaliuzių tarpai
saulės pirštais ištraukia iš miego
iš stiklinės nakties taupyklės
monetomis kuriomis susimoku

už save kad matyčiau kaip šiandien
jos uždaro keliaujančių žvilgsnį
ant vokų bronziniai akmenys
su šikšnosparnių dantų žymėmis

obuolys toks juodas ant delno
blausiais sofitais tunelyje
apšviestas ir gieda paukščiai
o ant sienų delnų žymės

belytė mirtis susirenka
paukščių klegesį į savo vualį
riša mazgus prie nuščiūvusių
žiūrovų surakintomis lūpomis

jos raudoni lūpų dažai
nuo ausies lig ausies ji šypsosi
laikydama tuščią taurę
laukia šešėlių žvakių šviesoj

geležiniais nagais kilsteli
savo kaukę virš dundančio traukinio
sklaido šviesą ir keičia kryptis
ši naktis lyg nulaužtas bėgis

susikūprinus sėlina perlaužiu
kardą jos rankoj iškeltą
virš popierinio drabužio ji pučia
pro lupą kol įskelia ugnį

aš ant lūžusio saulės spindulio
kojų pirštais laikausi ir skrieju
žiūriu į dangaus šviesulius
o dangoraižiai skyla į inkilus

kol susiveju virvę ir leidžiuosi
tarsi katinas ant keturių
pasaulio kampų jais nučiuožiu
tiesiai prie atviro lango

šis rytas lyg žaliuzių tarpai
skaidrumu į ausis kol miegojau
įėjo diena ir užrašė
virš grindų sustingusia plunksna