Kai perbrisi laiką

Ji pasako kad mėgsta paskęsti ir į plaukus įsipina upę
Teka mėnuo kaip gyvas sidabras užkalbėtas verdenių vanduo
Pro pirštus nuolat bėgantis laikas mes apsimetam – kaina nerūpi
Nors sutaupę bent vieną sekundę taip nenorime jos atiduot

Nuolat imam po tą įkvėpimą pasiskolinam raidę ar žodį
Kaip knygas iš senos bibliotekos ir nesiruošiam niekad gražint
Ima trauktis šagrenė – pasaulis jau ne toks ir platus kaip atrodė
Kada peiliais vėl žaidžiame žemę ir suvarpome ją geležim

Sako skersvėjų ašmenys aštrūs sako vėjai vis trankosi durim
O kai bandome juos sulaikyti paaiškėja – tie vėjai tai mes
Kaip gerai kad čia viskas tik mūsų kaip gerai kad jau nieko neturim
Į dangaus lopinėlį išmainę mums kadais pažadėtas žemes

Ir nė sykio nuspręsti negalim kaip dalinsimės duoną ir dangų
Kaip dalinsimės atraižas vėjo monetas kur nugrimzdo giliai
Nežinojau kad laikas atpigo kad gyvybė truputį pabrango
Kiek kainuoja sapnuojamos kriaušės po kiek rojuj švieži obuoliai

Įsipynusi upę į plaukus ištekės mylimoji prieš srovę
Patekės mylimoji kaip saulė – šitą rytą iš šono matai
Nuo savęs atsiskyręs kaip brendam akmenų kišenes prisikrovę
Ir ties lūžusio medžio kamienu susijungia du upės krantai

Kur baltuojančios Tuonelos gulbės bando tyliai ramiai prasilenkti
Ten kur plaukia net vasarą lytys kur vanduo nuo sidabro kartus
Pats įbridęs dukart jau žinojau – upė turi nematomą slenkstį
Kurį peržengęs perbrisi laiką – ištekėjusios saulės vartus