Veidai iš tamsos

moteris
kuri man visas moteris padovanojo
vardai neturi reikšmės

visos vietos vienodos
laikas tas pats
kadais sustingo ir nutruko
užmezgęs kilpą

yra šulinys
į paviršių veidai išplaukia
pasilenkiame
sapnas matosi
sugrįžti galima

takelis į mišką
juo ne kartą ėjau
vienatvės ieškojau
moteris visa kūnu ir siela
man skirta

lange įsižiebia  šviesa
į duris beldžia savo daina
tas jaunesnis irgi aš

kartais naktimis
einu per tą vienatvės mišką
pasilenkiu prie šulinio
pamatyti kitą pasaulį

veidas iš tamsos
raibuliuodamas išplaukia

grįžtu į moters glėbį
spoksau į langą
ir aš ten
ne aš
štai ir viskas