Kibirkštis

Kibiruos kibirkščiavo vien žvaigždės tik be vėjo sapnų be mėnulio
Ir po galvą akmuo man kas kartą vis kvepėjo pagalve puria 
Nesimiega – šnabždėdavo žolės – lyg plaukai tų kurie atsigulę
Amžinybei smaragdo kalnely kuris žiba tyliam vakare

Ir atrodė tikriausiai atrodė man vienam tik kad vakaras šitas
Savo aura kažkuo ypatingas ir ne toks kaip praėję kiti
Jis skambėjo kaip muzika sferų tarsi buvo natom užrašytas
Kaip ant penklinės tupintys žvirbliai lyg čia pat lyg kažkur užmaršty

Pasilikus daina apie žmogų ir jo keistą beribį laukimą
Lyg nematomą šimtmečio slenkstį greitai peržengt turėtų kažkas
Ir sudėtų žodžius vėl į lūpas ir kuždėjimą motinos kimų
Lyg artėtų visa amžinybė vos praskyrusi medžių šakas

Ir vėl rodytų keistą likimą savo žėrinčią tolimą erčią
Kai atrodo prieš tą begalybę ima trūkti be galo svarbaus
Oro gurkšnio gal artimo veido gal žmonių kurie galvas užverčia
Ir vis bando kažką išskaityti tarp eilučių iš rašto dangaus

O po to jie vėl tyliai kuždėtųs kad dangus tarsi vandenys gilūs
Kibirkščiuotų dugne smulkios žvaigždės o į burną prisemtum tylos
Kad nuskęsta mintis kaip skenduolė savimi ir viskuo nusivylus
Ir tikėjimas vandeniu eiti šiąnakt tako deja nenuklos

Debesis palytėdamas skruostą toks šiurkštus kaip veršiuko liežuvis
Vėl primins keistą jausmą vaikystės kai ant skruostų žėrėjo lašai
Kibiruos kibirkščiuodavo žvaigždės... o tu vis dar esi nepražuvęs
Ir likai nenumiręs iš bado nors eilėraščius vien berašai