Mano debesys mano vasaros mano vasanos

Pakibę debesys neturi atminties
jeigu netyčiomis ką ir prisimintų
juostomis Mebijaus jie virstų
kaip jaukas sukdamiesi ežeruos
tarp nukapotų žvejo pirštų

tačiau nei dulkės nei dulksnos
miškovežiai nudarda dideli
vienatvė kažko laukimas ilgesys
po ratais akmenys šokčioja
į griovį rieda mažesni

kažkoks lengvumas apima
kaip laumžirgis avis ar drugys
vėl tyla kažko laukimas
iki skausmo vienatvės klaikuma
ir dulkių debesys vienišam kely