Šklėrių raistas – 28)

Kol Dievas kaunasi su Šėtonu

Prisėdau ant akmens,
bet – pasėdėjus – neatrodė taip.
Kiek pasidairius atidžiau,
žiūriu – aš raitelis. Ir ne bet koks!
Ne Vytautas Didysis, bet...
dar laiko bus, suspėsiu būti juo,
na, o šįkart –
jaunystėje esu,
nereik svajonių, nebereik sapnų,
kad atsibudęs pamatyčiau:
iš nieko – niekas, Pranuci, nebūna.
O žirgas? O dangau!
Betgi tai Ygaga!!!
Daug kartų puolęs, kėlęsis ir vėl...
ir vėl ant kojų, vėl eiklus,
kanopomis į kelią ir stovėdamas
tartum būgną muša.
Kažin, ar sužinosiu bet kada
kaip jis išmokęs grįžt namo,
parnešti prisegtą prie balno kalaviją,
kaip sugeba, surankiojęs,
sudėti į akis nelyg į veidrodžius
kas kaip atrodę, buvę kažkada
ir mano užmiršta.   
O Ygaga, dvasių pašlovintas esi,
kurios iš pelenų pakilusius paukščius skraidina,
norėsiu dar daug žodžių pasakyti tau;
neužbaigtas esu,
kol jie į kalną, į Savęsp nesurinkti,
Aukštakalniu virš Druskininkų, Gardino ir Vilniaus nepakilę.
Šilinių kraštas laukimu patvinęs,
pritilę  vėjai smėlio į kopas nepusto.   
Čia telkiasi  istorijos,
žygiuotėmis sugrįžęs laikas atmintį gaivina
ir pirmą kartą taip nepaprastai
pražydo Šklėrių raistas.
net netiki –  ir ateitis čia žiedą, kitą
tarytum jaukią šypseną
į raisto lūpas įkelia.???
Ir ateitis?
Ar bent suvoki, ką šneki?
Tikrai it durnaropių apsivalgęs.
     
      Aš.
Žinau, kad iš savęs girdžiu,
bet patikėti tuo,
ir savimi nenoriu.
Seniai iš balno panašiai dairiausi,
bet niekuomet taip godžiai;
Ir ką sakyti? padėkoti kam
už dovaną neįtikėtiną?
Nejaugi akmeniui, užkėlusiam ant žirgo,
kuomet ir Dievas įsibuvęs kaip Miškinis,
kažkur po mano gimtą kraštą bastosi –
girdi, šilų žmogus,
girdi, šilinis jis.

Kodėl nežvengi, žirge? Žvenk!
kol pats dar nesumanęs
kaip per stebuklą peršokti tikrovę
ir šitokį save,
taip, taip –  ir šitokį SAVE!

Rentgeno patikrai gyvenimą pateikus
suvokti negebu, kaip atsitikę ir kodėl
be pažinimo jį
apleidau užmarštim.
Tiek daug nežinomo,
tiek daug keistybių sudaiginta, kad graudu -
lyg pasėta ir palikta sėja.

Dėkoju, Ygaga, kad sugrįžai.
Galvos nesąmonės netemdo –
kelionė tęsiasi:
grįžtu tapybai į Žmogaus paveikslą.
Ir įdomu, 
jog regisi, kad iš tiesų apsėstas viešumos: 
ką sakęs ar nesakęs,
o tik palaikęs mintyse –
pasaulis žino, girdi,
kaip dangų permato kiaurai
iki atodūsio žmogaus,
kuomet  jis  paliktas  ir  užmirštas  kažkur –
gal po žeme, gal vandeny,  gal ugnyje

-- O - go - go- go!  a - ga - ga - ga!
Nuo žirgo balno jums šaukiu.
Ar girdite mane?
Ot, kad ir tu, šilų žmogau, šilini,
čia atsiradęs būti Miškiniu.
 
      Jis
Manęs ir „žvengdamas“, Pranuci, neprašoksi.
Gal neskubėk...
Kol Dievas kaunasi su Šėtonu – tegu!
Ir nemanyk uždegti žvakę,
kad pasimelstumei už vieną ar už kitą.
Abu jie  reikalingi Žalgiriui laimėti.
O tavo žirgas ir jaunystė
irgi juk ne tam,
kad  kalavijas surūdytų
į žemę įsmeigtas kaip kryžius.
     
      Aš
Miškini, tu?

      Jis (sau)
Šalele mano, tu tokia maža,
kad vargiai kas 
tave matyti ir suprasti gali.
Pro šalį zvimbteli kulka
ir suprantu – tai tu.
Padėk, likime, taikiniu jai būti man,
kad kur nueičiau – visuomet jai taikinys.

      Aš
Tu apie ką?
-------------___________----------
b. d.