Ilgesio traukiniai

Kai kloju patalus aš debesų
Ir ištiesta ranka baugščiai suvirpa,
Aš užmirštu, kur  šiąnakt vėl esu
Nutilus balsui paukščių giesmininkų.

Nenoriu gultis nerimo pilna,
Svajot nenoriu pasitelkus dieną,
Ir vėl suspindi nerimu šalna
Ir vėl lange sužimba mėnesiena.

Vilioja toliai, kur link tu suki,
Su kuo geri nakties sapnus ir rodos,
Kad visos dienos supasi lopšy,
O ten nelieka vienumos, tik  godos.

Mažam pasauly žmonės dideli,
Delnuos sugniaužiu aš ankstyvą rytą,
Tu nekaltybę akmeniu keli,
Kai rasos ilgesiu spalvotu krito.

Paskui nudunda toliuos traukiniai,
Kiti perone nukelia kepurę,
Mes pasiliekam čia seniai seniai,
Kol vakaras į ryto glėbį gula.