Kas mane nuo pilko liūdesio išgelbės
Kas išgydys sielą atvirą kaip randą
Mano popierėliai – išlankstytos gervės
Kaip laiškai ar maldos į padanges skrenda
Jos krypties neturi vardo adresato
Bet galbūt jų balso vėlės tyliai klausos
Gal jų lengvą skrydį dar kas nors pamato
Ten kur sniego girnos ten kur melsvos dausos
Jas priglaus kas žemėj vietos nesurado
Lengvas vėjo delnas liūdinčius priglaus mus
Kai nutrynęs kreidą išeinu iš rato
Ir mane sutinka melsvas girių gausmas
Ūžia šitos staklės baltą rūbą audžia
Kad greičiau pamirštum savo rūbą juodą
Ir girdi jų giesmę lyg vargonų – graudžią
O klausyklos tyli – niekam neišduoda
Ko esu nespėjęs ką esu padaręs
Kad kantrybę taurę išrašiau po lašą
Man bus lengvas vėjas kylantis vakaris
Išlankstytas gerves į padanges neša
Kaip gražiai nuaustas baltas rūkas gula
Iš laukimo ilgo iš laukimo aklo
Aš veriu po gervę virpančią ant siūlo
Gervių vėrinėlis vakarui ant kaklo
Mano popierėliai tarsi baltos gulbės
Joms sparnus pakirpo ir negali skristi
Jų giesmės dar klausos vakaras apstulbęs
Ir raukšlėto veido šypsanti vaikystė