Vieną kartą stovėjau ant kalno
Ir nieko netrūko
Jaučiau pareigą nusileisti žemyn
Ten buvo namai
Daug buities
Vystyklai eilėmis sukabinti lauke
Arimai
Kur viena augo kita virto nieku
Prie tvoros ant surūdijusio vinies
Dar laikėsi
Pažadų sau dėžutė su linkėjimais nuo
kalno
Bet stovėjau
Nes netrūko nieko
Tik tu paleidai aitvarus
Paleidai virveles