Susipažinome iš naujo

Mes nesimatėme seniai seniai,
Nors šimtą kartų praeinu pro šalį,
Ir nepagelbės jokie akiniai,
Jei akys susitikti nebegali.

O po nakties pasiryžau, tai va,
Nužvelgti įdėmiai, gal kiek iš aukšto,
Tad prismeigiau skvarbiu žvilgsniu ryte,
Lyg su strėle medžioklis girios paukštį.

Kai priėjau ir pavarčiau akis,
Dar „Labas“ skambiai mestelėjau vieną,
Palaukiau, kol man toji atsakys,
Bet išvydau tik kūtvėlą šiandieną.

Kažkokia rudė spokso į mane...
Žinau gerai, kažkur labai matyta,
Tiktai tada aš supratau, (O ne!)
Juk veidrody matau save, ne kitą.

O, Viešpatėliau mielas, kaip baisu,
Taip atpažint save po šitiek laiko.
Buvau tokią sutikus iš tiesų,
Tą atvaizdą dar atmintis išlaiko.

Pasistaipiau. “ Išnyk tuoj pat“, - sakau.
Begėdė viską tiksliai atkartojo.
Iš nevilties įlėkus pro duris,
Aš vonioje save ilgai vanojau.

O po pirties mes susitikom dar,
Bet į mane dabar šauni panelė,
Nužvelgusi smalsiu žvilgsniu: „Nebark,
Juk veidrodis – ne Dievas visagalis! “

Dabar kas rytą būtinai sprunku
Pirmiau į vonią ir darau ten „tvarką“,
Paskui save palabint nesunku:
Kai akys šviečia,
           siela nebeverkia.