Kai baigsis pavasaris VIII (II)

AŠTUNTAS SKYRIUS (II)

Joanos lentelės buvo stebėtinai geros. Tai pabrėžė ir dėstytojas, tad baigusi prezentaciją ji grįžo į suolą baisiai savimi patenkinta. Dar niekada nesijautė taip gerai įvaldžiusi Excel‘į. Ji būtinai turėjo padėkoti Mariui. Gal tuo pačiu reikėtų jam priminti tą pasiūlymą prasibėgti? Vis dėlto, balandžiui beveik įpusėjus oras tapo malonesnis ir ji jau buvo pasirengusi pramankštinti po žiemos sustirusius raumenis.
Tačiau kaip tas mažytis nesusipratimas, kuris privertė jos kūną taip išdavikiškai virpėti?  Ne, tai buvo nereikšminga, – bandė įtikinti save. Jis tikrai gražus vaikinas, tad visiškai normalu šalia jo taip jaustis. Juk visiems taip kartais nutinka, argi ne?
Nors vidinis balsas kirbėjo, kad nederėtų, ignoruodama savo sumišusius jausmus Joana išsiuntė Mariui žinutę.

Besibaigiant pasitarimui su diplominio darbo vadovu Marius užmetė akį į skimbtelėjusį telefoną. Pamatęs Joanos vardą ekrane pajuto smalsumą kuo greičiau perskaityti žinutę, tad nė pats neprisiminė, kuo baigėsi pokalbis.
Uždaręs kabineto duris nedelsdamas išsitraukė telefoną. Perskaitęs žinutę nežymiai šyptelėjo, tačiau nežinojo džiaugtis, ar sunerimti. Ir kas jį tada patraukė už liežuvio, kai siūlė kartu prasibėgti?
Prisiminęs kaip ji pasiuntė jo kūnu žaibą Marius ėmė dvejoti dėl savo ankstesnio pasiūlymo. Ar tai tikrai buvo gera idėja? Bet, kita vertus, kodėl turėtų būti bloga? Bėgiojimas juk nėra nusikaltimas. – Ji tikrai nebūtų to paklaususi, jei jos vaikinas prieštarautų, – svarstė.
Gerai, tebūnie. Pateisinęs nekaltą judviejų dingstį pasimatyti, Marius pasiūlė susitikti septintą vakaro bendrabučio laiptinės apačioje.

Artėjant vakarui Joana vis labiau jautė pilvą kutenantį nerimą. Vėl teisindama save, jog visi šie jausmai yra visiškai normalūs, stengėsi nukreipti dėmesį atsakinėdama į „Jaunimo linijos“ gautus laiškus. Tai buvo puiki veikla, padedanti ištirpdyti laiką ir negalvoti apie tuos absurdiškus jausmus. Be to, taip atrodė mažiau įtartina Kristinai, kuri tikrai būtų pastebėjusi, kad draugė nenustygsta vietoje. Visgi, lengviau atsikvėpė kambariokei išėjus į darbą.
Kai pagaliau baigė su laiškais, persirengė ir priėjusi prie veidrodžio nužvelgė save nuo galvos iki kojų: laisvos, juodos sportinės kelnės, neslepiančios riesto jos užpakaliuko ir tokios pat spalvos megztinis su gobtuvu. Plaukai dailiai supinti į kasą, tik kirpčiukai kiek dengė akis. Pastebėjusi, kaip šios žiba Joana prisidengė veidą delnais ir giliai įkvėpė. Iškvėpusi nuleido rankas ant juosmens ir kilstelėjo smakrą:
– Nagi, natūralu norėti būti patrauklia, – ramino save. – Tame nėra nieko blogo. – Taip. Jie tik kartu pabėgios, pakalbės apie orus ar dar ką nors ir tiesiog papildys smegeninę deguonimi. Puiku. – Tiesiog būk savimi, nesistenk jam įtikti ir viskas bus gerai. Nuostabus planas.
Nusileidusi laiptais žemyn kiek anksčiau, nei sutarta, Joana žvilgtelėjo pro bendrabučio durų langus. Šio plačiapečio net iš nugaros nebūtų supainiojusi su niekuo kitu. Jis taip pat atėjo pirma laiko.
Pasisveikinusi Joana reikšmingai šyptelėjo išteisindama save dėl ankstesnio staipymosi prieš veidrodį – nuo jo dvelkė lengvas skutimosi priemonės kvapas. Jis, kaip įprasta, dėvėjo tamsias sportines kelnes ir marškinėlius, tik šį kartą buvo be ausinuko.
Marius akimirksniu nevalingai nužvelgė ką tik prieš save išdygusią gražuolę. Ji atrodė nuostabiai. Paprasta ir neišsipusčiusi, kaip jai įprasta. Net makiažas, rodės, šiandien buvo kuklesnis – vos paryškintos blakstienos.
– Sveika, – pasisveikino. Po galais, ir kodėl jis negali liautis šypsotis, kaskart ją pamatęs? Pamėginęs sumažinti savo akivaizdžiai iki ausų nusidriekusią šypseną, Marius surezgė dar keletą padorių sakinių.
– Tai kur paprastai bėgioji? – paklausė Joana jiems persimetus keliomis frazėmis.
– Einam link Neries, o nuo ten parodysiu, – mostelėjo galva link upės kitapus gatvės.
Nusileidę prie upės juodu pasileido link Vingio parko.
– Žinai, manau, toks atstumas mane pribaigs. Jei kaip nors neuždusiu pakeliui, būsiu labai laiminga, – prisipažino nusprendusi neslėpti savo prasto fizinio pasirengimo.
– Pradžioj pats bėgau su daug sustojimų. Dabar jau pripratau. Bet galėsim prasieit, kai pajausi, kad pavargai.
Žinoma, nereikėjo ilgai laukti, kol Joana pradės gaudyti kvapą. Marius ne kartą supratingai sustojo prasieiti. Ir nors jam pačiam buvo mažai naudos iš tokio sporto, jis nė kiek nesigailėjo pasiūlęs jai prisijungti – mergina buvo įdomi pašnekovė ir, panašu, turėjo puikų humoro jausmą.
Joana buvo maloniai nustebinta, kaip gera tiesiog būti savimi nebandant sužavėti ar patikti, negalvojant apie tai, kokią nuomonę Marius susidarys apie ją. Būtų net ir apsirengusi kitaip, jei tik būtų turėjusi kitokių rūbų – gal mažiau aptemptas kelnes ar kažką panašaus? Pasidžiaugė, kad bent nusprendė nusiplauti savo įprastinį makiažą. Nors ir nebuvo linkusi perdozuoti ir mėgo natūraliai atrodantį įvaizdį, šį kartą nenaudojo nei pudros, nei skaistalų. Visgi, buvo švelniai perbraukusi blakstienas tušu, kad neatrodytų perbalusi kaip vaiduoklis.

– Nu, tai pasakok greičiau! – suspigo Vilma, vos tik Joana atidarė duris.
Joana sumišusi pažvelgė į draugę, nors lūpose nepaliaujamai žaidė šypsena. Neskubėdama atsakyti ji nusispyrė sportinius batelius ir koja pastūmė juos į batų krūvelę.
– Mes nesimatėme nuo pat savaitgalio ir tai yra pirmas tavo klausimas?
– Labas, jau pasveikau, gavau tavo žinutę, kaip sekėsi? – išbėrė nekantraudama.
– Nubėgome iki Vingio parko, aš porą, ne – dešimt kartų uždusau, jis – nė karto, o kalbėti ir bėgti yra žiauriai sunku.
Vilma susiraukė ir pavartė akimis.
– Ne to klausei? – nusijuokusi paklausė naiviu balseliu Joana.
– Ar jis bandė tave kabint?
Dabar jau Joana pavartė akimis.
– Kodėl turėtų? Mes abu turime antras puses. Ar ir tu manai, kad merginos ir vaikinai negali būti tiesiog draugais?
– Gali, gali... – nuleido pečius negavus, i ko norėjo. – Tai ar išsiaiškinai, kodėl jis gyvena šeimyniniam? Gal ji nėščia?
– Būtum mačiusi jo veidą, kai to paklausiau, – nusijuokė. – Ji nenorėjo keltis iš bendrabučio, o Marius, pasirodo, labai moka įtikinėti žmones – neprireikė nei kyšio, nei pareiškimo santuokai.
– O ką sakė Andrius?
Joana garsiai atsiduso plumptelėjusi į savo lovą.
– Taip blogai? – susiraukė užjaučiamai pažiūrėjusi į draugę.
– Na, ne kiek blogai, kiek virtualiai...
– Ir vėl?
– Žinai, nuvažiavusi tikiuosi bent jau gyvai ir atvirai su juo pasikalbėti, bet gaunu nulį gyvo pokalbio apie tai, kas man svarbu... Bet man pavyko jį perkalbėti.
– Tikrai? – Vilma pakėlė antakius.
– Pirmiausia pasakiau, kad noriu vėl bėgioti. Jis nudžiugo, kadangi jau ne kartą buvo užsiminęs, neva darausi „minkštesnė“, – Joana pastebėjo, kaip Vilma užverčia akis, tačiau tęsė toliau, – Tuomet pasakiau, kad bėgiočiau su vienu vaikinu iš bendrabučio. Žinoma, jis buvo nepatenkintas, bet patikinau, kad Marius turi merginą. Tai jo nelabai įtikino, tad jis metė tą kozirį „vaikinas negali žiūrėti į merginą kaip į draugę“.
– Na, ir?
– Paklausiau, kaip tuomet jis pats žiūri į savo drauges? Po tokio klausimo jam nebeliko kur dėtis.
– Gerai tu čia, – sužavėta Joanos gudrumu palaikančiai palinksėjo galvą.
– Be to, buvom šiek tiek apsipykę, matyt, jautėsi kaltas...
Vilma besišypsodama papurtė galvą.
– Oi, tu, Linkute, Linkute...

Nors ir nesididžiavo šia mažyte manipuliacija, Joana džiaugėsi savo pergale. Jai pavyko įkalbėti Andrių ir nuraminti jo nepagrįstas, pavydžias mintis. Be to, kadangi nesiruošė laikyti tokio dalyko paslaptyje, nurimo, kad jos slaptas gėrėjimasis tirpdančia Mariaus šypsena nieko nereiškia. Juk jai galima žavėtis priešinga lytimi? Ji neabejojo, kad ir Andrius viso labo tėra žmogus ir pastebi aplink save besisukiojančias gražuoles. Tai normalu, žmogiška ir nieko nereiškia, – vis kartojo sau.