6,5 svaro

„Jeigu pabandysi – nieko bloga“ – pamaniau. Įdomu save patikrinti. Instruktavo ir egzaminavo mus keturis. Visi skirtingu tautybių. Vienas anglas, jam  ten vieni juokai, ko gero ne pirma kartą jis tuos testus sprendžia. Rusas Sergejus, kažkur nuo Daugpilio, puikiai kalbantis latvių, lietuvių ir anglų kalba, nes Anglijoje gyvena  septynerius metus ir net kitame mieste tokiame fabrike yra dirbęs. Šalia manęs prakaitavo Slovakijos čigoniukas, nelabai už mane anglų kalboje gudresnis.
Klausimai buvo paprasti ir aiškūs, reikėjo tik atsakymą vieną iš keturių variantų pasirinkti. Visa laimė, kad aš angliškai geriau skaitau negu kalbu. Kai kur ir instruktorė mane pataisė, tokia draugiška buvo, vis juokavo, kas ir man nesvetima. Priėmė ir mane su tuo čigoniuku ir jau tą patį vakarą pasiūlė pradėti darbo karjerą paukštienos perdirbimo fabrike.
Leidimus išdavė tik po savaitės, –  laikini leidimai, kuriuos reikėjo palikti sargui, paskui iki cecho,  gerokai dar reikia paėjėti. Sargas mandagus, bet, jaučiasi – snobas. Pirmą dieną – valandą laiko skirta susipažinimui. Dar kartą parodo kur darbiniai batai, chalatai, tinkleliai ant plaukų. Visur subordinacija, nebandyk ne tą tinklelį užsidėti. Aš ir be jo galėjau apsieiti, nes esu plikas, kaip tilvikas. Mums, kurie buvome agentūros įdarbinti reikėjo mautis raudonus, visiems, kurie turi kontraktą, ir  yra teisėti to fabriko darbininkai, reikia mūvėti baltus tinklelius. Kai kas nešioja žalius tinklelius. Tai žmonės, kurie turi tau padėti, jeigu reikalinga pirmoji medicininė pagalba. Suteiks jie tau pagalbą – duos paracetamolio, stebuklingo angliško vaisto nuo visų ligų. Na, viršininkai ir aukšto rango tikrintojai ar lankytojai, gal akcininkai turi teisę nešioti geltonus tinklelius. Taigi tie tinkleliai lyg ir pasako, kokį laipsnį turi, arba kokia čia tavo vertė tame fabrike. Su raudonu tinkleliu – tai jau aišku – žemutinė grandis.
Darbinės pirštinės irgi dviejų rūšių. Jeigu tu krauni dėžes, tai užsimausi paprastas darbines pirštuotas, jeigu lieti produkciją –  turi mūvėti gumines, prieš tai užsimovęs plonas pirštuotas medvilnines. Švara ideali, jai palaikyti negailima nei karšto vandens, nei garo. Viskas, kas nukrenta ant grindų, be gailesčio metama į šiukšlių dėžę, sviesto ir margarino gabaliukai plaunami į kanalizaciją. Gali drąsiai valgyti nuo spindinčių grindų virš kurių sukasi konvejeris. Rankas reikia dažnai plauti, po kiekvieno prisilietimo prie batų. Batus tenka apsimauti ir nusimauti 3 kartus, nes reikia vaikščioti į breikus. Gali pusę valandos ar šiek tiek daugiau pasėdėti kantinoje.  Suolai minkšti, patogus, beveik kaip restorane. Maistas  labai pigus ir kokybiškas. Kijevo kotletai, kurie ten ir gaminami savo kokybė nenusileidžia mūsų restoraniniams. Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad kiekvienas darbuotojas turi teisę į savaitę nusipirkti produkcijos už 10 svarų. Sakyčiau nelabai ėdriems pensininko amžiaus žmonėms  tų įvairių pusgaminių užtektų mėnesiui.
Keista, bet pirmomis dienomis, nuo gana intensyvaus darbo net nekilo mintis  valgyti. Vienintelis noras – gerti. Gerti bet ką, geriausiai mineralinį gazuotą vandenį. Jeigu jo nėra, tai tinka bet kas iš automato. Gal po kokių aštuonių valandų darbo ir kyla kažkokia mintis ką nors sukramtyti, bet nei skrandis, nei liežuvis to beveik nereikalauja. Jeigu taip kasdien dirbtum po 12 valandų, garantuotai suplonėtum, nes ir grįžęs namo tikrai nepuoli šveisti kas papuola. Pirmiausia reikia nusiprausti, po to taip norisi atsigulti.
Galima pamanyti, kad tas darbas labai sunkus. Nepasakyčiau. Manęs net ne kartą klausę, įvairių tautybių atstovai ar tau nesunku. Aš žvaliai atsakydavau: „Nesunkiau negu tarnauti tarybinėje armijoje ar dirbti už poliarinio rato“. Žmonės reikšmingai  susižvalgydavo. Nežinau, ką jie pagalvodavo, nes aš tikrai ir vieną ir kitą esu patyręs. Dirbau ir už poliarinio rato Vorkutoje komandiruotėje visus tris mėnesius. Kur aš tik nedirbau?.. Numetus dešimt metelių – tai  tas jų angliškas darbas – vieni niekai. Kartais tas darbas buvo intensyvus, nes darbuotojai jį dar daugiau suintensyvina. Atlikti darbą per šešias valandas, kad likusias dvi valandas būtų galima atsikvėpti, o išsunktus agentūrinius darbininkus paleisti namo nesumokant jiems už kelias valandas.  Reikia ant konvejerio sumesti reikiamą kiekį visokių vištienos gabalų žymiai greičiau. Vartyti ir vartyti tuos bagetus su atšaldytomis vištienos kūno dalimis ant konvejerio be perstojo. Apsukrumo tikrai reikia. Reikia dar spėti juos išpakuoti, išskirstyti dar neatšilusius ketvirčius, dėžes, sukrauti ant padėklų... Prisipažinsiu toje linijoje ne juokais pridusau. Buvau šiltai apsirengęs, nes reikia šiltai apsirengti, skersvėjai, temperatūrą minusinė. Vienoje pusėje gigantiškas šaldymo įrenginys, kitoje pusėje karščiu alsuojantis įrengimas, kuris be perstojo apkepa, kažkokioje tešloje apvoliotus vištienos gabalus. Su pasibaisėjimu  topteli mintis:  na, ir daug mes, žmones, visokios gyvasties suvalgome.
Visai nenuostabu, kad to fabriko darbuotojai gana greitai  vištienos atsivalgo. Viskas dar būtų vieni niekai, bet man nuo pirmos dienos beprotiškai graužė kojas guminiai batai. Pasakyčiau jie buvo gražūs netgi elegantiški ir patogus, bet ne man. Mano  pėdos išlinkimas, netelpa į jokius standartus. Geri tik suvarstomi batai. Na, tiesa, tarybiniai tiko, net ir autus apsivyniojus. O mes vis keikėme tą „Inkaro“ produkciją. Kai toks pritrintos kojos skausmas viršija, bet kokius nuovargio pėdsakus, nejučiomis pradedi ieškoti išeities: nusimauni šiek teik ir vaikštai kaip antinas. Todėl ir nebuvo didesnio malonumo, kaip sulaukus pertraukos, pakeisti tą baisią avalynę, nors trumpam. Nusimauni batus ir pasijunti laimingas. Gal kiti nepasijunta tokie  laimingi, ką nors vertingą įsigiję. Tikriausiai tokį žvėrišką malonumą pajusdavo galerų vergai, kai padžiaudavo  irklus ir nustodavo pliauškėti prižiūrėtojo rimbas.
Galima konstatuoti, kad tai firmai nelabai rūpėjo jų naujų darbuotojų kojos.

P. S.    Šešis su puse svaro mokėjo už nekvalifikuota darbą prie konvejerio, agentūriniams darbuotojams.  Žmonės turintys kontraktus uždirbdavo 2 svarais daugiau. Agentūra dar nuknisdavo ir priedą už naktinį darbą.

Pastaba. Pratesimas bus mano dienoraštyje.