Šeši su puse svaro

Kiek aš kartų skridau lėktuvu – visi skrydžiai buvo sėkmingi. Nelabai aš didelis skraidūnas, bet jeigu tektų dažniau skraidyti – tai, ko gero, priprasčiau. Svarbiausia, kai lėktuvas kyla ir leidžiasi, reikia labai intensyviai kramtyti gumą. To aš nežinojau ir, prisimenu, net stebėjausi, kai šalia sėdinti mergina, kaip man pasirodė abejingu veidu, labai intensyviai darbavosi žandikauliais. Tik vėliau sužinojau, ji taip slopino savo nerimą ir stengėsi, kad pasikeitęs slėgis,  ne taip užgultų ausis.
Nežinau, ar aš ateityje dar skraidysiu. Ko gero, važinėti ir plaukti man maloniau, nors tas malonumas ilgiau užtrunka. Švelniai tariant, žymiai ilgiau užtrunka. Antra vertus, kad ir kaip keliautum – įspūdžių užtenka. Jeigu tu skrendi ir tavo galvoje vis kirba mintis, šitoje Šiaurės jūros vietoje, tikriausiai gilu ir vanduo lapkričio mėnesį, ko gero per šaltas maudytis. Ko gero, temperatūra visai nesuderinama, su ilgesniu plaukiojimu laisvu stiliumi, jeigu pavyktų iš tos aliuminės skraidančios dėžės išsikapstyti, reikalui esant.
Plaukti yra lyg ir maloniau. Prisimenu, naktis, šlapdriba, Lamanšo kanale audra įsisiautėjo, tik laikykis, net neblogai pasiūbavo didžiausią keltą. Pasiūbavo iki vėmimo. Džiaugiuosi, kad man vidurių netampo. Mano žmona Irena tai iš viso jei ar skristi, ar plaukti vienodai rodo, vaikštinėja net judesių koordinacijos neprarasdama. Kai kas sėdi prie tualetų, kiti iš jų ir neišlenda. Už laivo borto tamsu, nors į akį durk, tik nuo laivo šonų atsispindėjusi šviesa, išplečia iš tamsos pasišiaušusias baltų bangų keteras. Taip gražu ir romantiška, kad net baisu darosi. Puikiai nusiramini, jeigu visais tokiais atvejais, save patiki tiems, kurie už visą tai atsako. Keista, bet jau tokia šuniška žmogaus prigimtis: jeigu tokios kelionės baigiasi sėkmingai, žmonės kažkodėl dėkoja kažkam tai, kas dar nežinia dar ar besąs, tam kas gal net nežinojo, kokiame begalinės visatos kampelyje tu tabaluojies. Tiems kas sėkmingai tave pristatė į prieplauką, aišku galima ir nedėkoti, pinigus mokėjome už paslaugas. O jiems ne motais, mūsų baimės, jie vėl išplauks į eilinį reisą.
Važiuoti irgi malonu – kai vairuotojas antrą parą nemiegojęs. Kai kas neramiai jaučiasi ir prieš važiavimą per Lamanšo tunelį. Nereikia juk pačiam ten važinėti. Mašinas  reikia suvaryti į platformas, visi išlipa, dar parūko kiek prisimenu ir  su vėjeliu. Greičiau ir nebūna – jau kontinente. Kad virš tavo galvos, visa jūra vandens siaučia,  putoja, o gal visai rami argi mums motais. Vairuotojams reikia pinigus kalti. Varo visu greičiu per šlapią asfaltą. Nuo lietaus ir šlapdribos gausiai srūvančio srauto, mašinos valytuvai, vos spėja užtikrinti matomumą.  Štai žmogus, per tokią audrą, važiuoja su motociklu. Gruodžio pradžia. Iš ties margas tas mūsų tarkim Aukščiausiojo šeimininko pasaulis. Jeigu žmonės taip įvairiai ir taip keistai kartais elgiasi būdami protingiausi šioje žemėje – tai ko mes galime ir tikėtis iš gamtos ar šiaip iš ko? Ko gero paskutinė mano kelionė iš Anglijos buvo ekstremaliausia.
Keliavau Į Angliją penkis kartus. Vieną kartą su ekskursija Londono ir Vindzoro apžiūrėti, kitus kartus lankiausi pas dukrą.
Mano duktė gyvena Granthamo mieste, kuris yra Anglijos Vidurio rytuose. Visai šalia ošia galingas Šervudo miškas. Anglijoje miškų ne per daugiausiai yra išlikę. Ko gero, šiais laikais Robinui Hudui slėptis ir nebūtų kur. Iki Notingemo ir Leičesterio taipogi labai netoli, tik apie 30 mylių. Anglai niekaip prie kilometrų nenori pereiti. Jie užsispyrusiai nori gyventi pagal savo tradicijas ir sistemas, nors daugeliui atvykėliu tai gali ir nepatikti. Žinoma, jeigu galima gerai uždirbti ir oriai gyventi – tai jau tiek to galima ir prisitaikyti.
Prisipažinsiu, važiavau aš ten net ir turėdamas tikslą ilgėliau pasilikti. Patinka  man Anglija, tiksliau Jungtinė Karalystė. Tik nesenai supratau, kodėl jie taip užsispyrusiai laikosi tų senų savo tradicijų, tų  savo feodalinių iškabų. Įdomu, ką mes darytume, jeigu mūsų Lietuvos didžioji kunigaikštystė, ar karalystė būtų subyrėjusi tik gal šiek tiek daugiau kaip prieš pusę amžiaus? Malonu jiems prisiminti savo buvusios didybės laikus, kai mažos salos valdė ketvirtadalį pasaulio ir visose pasaulio jūrų kelių susikirtimuose galima buvo pamatyti britų drednautus, agresyviai  žvelgiančius savo artilerijos pabūklais į praplaukiančius kitų valstybių laivus. Buvusios šlovės atgarsiai glosto kiekvieno brito širdį. Yra ir nemalonių tos didybės prisiminimų, be to, ir buvusių globojamų kolonijų  vaikų, atvykusių į metropoliją paviešėti. Tie, kas pasiliko, rado lėšų savo religinėms įstaigoms statyti.
Taip, Anglijoje gyventi gerai. Prie klimato  mums lietuviams net priprasti nereikia – beveik toks pats. Tik šiltesnis, tik oras šioje kiaurai nuo Atlanto vandenyno perpučiamoje saloje žymiai gaivesnis. Tai iškart gali pajusti žmonės, turintys kvėpavimo organų problemų. Kvėpuoti Anglijoje lengviau, ore daugiau jodo. Čia kvėpuoti lengviau gal dar ir todėl, kad nėra kitos už ją laisvesnės šalies pasaulyje. Nors ir esu  lietuvis, bet tikrai myliu Angliją. Ne todėl, kad ji priglaudė vargstančius mūsų vaikus, nors ir už tai jai turėtume dėkoti.
Mažame miestelyje, gali jaustis ramus ir saugus. Negirdėjau, kad kas nors labai kankintųsi dėl savo nedarbo. Kas svarbu – pavalgė visi.
Taigi laimingai atskridome į Notingemo aerouostą, turi jis ir kitą pavadinimą. nespėjome ir apsižvalgyti kaip atsidūrėme namuose. Gera senoji Anglija, visos gatvės panašios, kiekviena namas, turi savo taip vadinama sodą ir priekinį kiemelį, gana nemaža mašinoms laikyti.
Kitą savaitę po atvykimo, aš perėjau to miesto įdarbinimo agentūras, ieškodamas darbo. Niekam iš tų agentūrų darbuotojų net minties nekilo man pasakyti, kad aš esu per senas ir kad manęs neįdarbins. Man baigėsi 69 metai. Viena gerai, jau turėjau aš tą Anglijoje taip reikalinga draudimo numerį, be kurio niekur dirbti nepriims.
Į Angliją kasdien atvyksta 200 žmonių, dauguma su tikslu apsigyventi ir dirbti. Ko gero, dauguma iš jų, jau kitą atvykimo dieną, nedrąsiai pravers įdarbinimo agentūros duris. Taip padariau ir aš. Granthame buvo galima per visas ųdarbinimo agentūras pereiti, ir laukti, kada tau paskambins. Gali taip atsitikti, kad kokiam nors fabrikui staigiai prireiks darbininkų ir tave pakvies pasikalbėti ir išlaikyti darbo saugos, higienos ir priešgaisrinius testus. Aš, galima sakyti į tas agentūras nuėjau kaip pas mus sakoma ant durniaus. Visai  nesiruošiau labai plėšytis jų fabrikuose.
Nepraėjo nei tris savaites ir mane iškvietė spręsti testų. Dar paklausė, ar noriu aš dirbti tame jų vištinyke – paukštienos perdirbimo fabrike.