negrįšiu

Kažkuriuo momentu supratau, kad į Žemę negrįšiu, nemačiau prasmės ir nebuvo noro, nors ir žinau, kad negali sakyti niekada, bet šį kartą norėjosi taip sakyti, negrįšiu niekada, ko aš ten nemačiau. Mėnulyje man patiko daug labiau nei pirmą kartą, pirmą kartą aš buvau pirmasis, kuris jame apsistojo, ta prasme, ne šiaip užklydo pasižiūrėti, kaip kokie amerikiečiai, bet pirmasis pasistačiau palapinę ir tartum paženklinau savo teritoriją, nors jokios teritorijos aišku neturėjau ir net negalvojau tada, kad kas nors dar po manęs čia atskris ir taip pat kažką statysis, ne, tada tokių minčių nebuvo, aš tiesiog pagyvenau kelias savaites ir grįžau, nesivarginau net susidėti palapinę, o kam, palikau ją stovėti. Todėl galiu tik įsivaizduoti, ką jautė arba galvojo kiti po manęs, aptikę mano gyvenimo ženklus. Kita vertus, o ką ten galvoti, ar daug mes galvojame apie kitus, kurie buvo prieš mus, tarkim, viešbučio kambaryje arba prie restorano staliuko, juk negalvojame, ar ne? Taigi, ir kiti, ko gero, nieko negalvojo, tiesiog apėjo tą vietą, gal primetė, kad tas žmogus, kurio palapinė stovi, nuėjo kažkur už kampo, tik taip sakoma už kampo, iš tiesų vargiai ar rastum čia kokį kampą, nebent pats pasidarytum.

Kaip bebūtų, praėjo jau beveik dvidešimt metų, o gal visi dvidešimt, kažkodėl neužfiksavau tikslios datos, neatrodė svarbu, o per tiek metų išsitrynė svarbios detalės ir nepamenu - pavasarį ar rudenį buvau čia atvykęs, nors metų laikai čia kitokie nei Žemėje arba, teisingiau pasakius, gal jų čia visai ir nėra, bet aš susipainiojau pavasarį, o gal rudenį palikau tada Žemę prieš dvidešimt metų, man tie laikai labai panašūs - lyja, sninga, apsiniaukę ir taip toliau, todėl būtent ir nežinau - yra lygiai dvidešimt, ar vis tik trūksta kokio pusmečio, bet tai ir nėra svarbu, eina visi velniop, ta prasme, tie, kuriem rūpi žinoti viską labai tiksliai, nekenčiu visokių preciziškų buhalterių ir faktų fiksuotojų, metraštininkų,  na koks skirtumas, pavyzdžiui,  Žalgirio mūšis įvyko tikrai liepos 15, o gal mėnesį ar kelis vėliau, juk tikrai tai nėra taip reikšminga, aš taip galvoju, nors žinau atsiras tūkstantis ir daugiau žmonių, kurie įrodinės  kaip tai, be abejo, reikšminga. Nesiginčysiu.

Po dvidešimties metų jau neradau tos plikynės, kurią palikau. Matėsi ir daugiau palapinių arba panašių statinių. Manoji, beje, stovėjo taip pat nepaliesta. Paskui supratau, kad žmonės čia nelenda vieni kitiems į akis ir jei kažkas pastatyta, tai jie apeina tą vietą maždaug šimto metrų spinduliu ir nesmalsauja, kas, iš kur ir kodėl. Tai man labiausiai ir patinka. Čia nėra jokios televizijos, jokių reporterių ir tokios būdingos Žemei sumaišties, kai reikia visiems apie viską žinoti, ir nedelsiant, ne, čia gali prabūti nežinau kiek laiko ir nieko nesužinoti apie kitus, ir kiti taip pat nesistengs kažką iš tavęs išgauti, tai neįtikėtina, taip nebūna Žemėje, bet taip yra čia Mėnulyje. Iš tiesų aš nieko nežinau apie čia esančius ir jie, tikiuosi, nieko nežino apie mane. Ir puiku.

Ramybė. Vienintelis žodis, geriausiai apibūdinantis būseną Žemės palydove. Dar tyla. Jokių garsų, paukštelių ir panašių ramybės trikdytojų, ir kai mes prašnenkame, pavyzdžiui, susitikę su kuo nors, mus pritrenkia mūsų pačių išleistas garsas ir jaučiu, manau, pašnekovas jaučia tą patį, didelį nepatogumą  dėl nutrauktos tylos, tada vienintelis noras būna  kuo greičiau atstatyti buvusią tokią įprastą būseną, tad pokalbis baigiasi normaliai net neprasidėjęs.  Visgi kartais pašnibždomis pasikalbame su vienu senuku, nežinau nei kas jis, nei iš kur, bet kažkaip intuityviai, matyt, pajutome bendrumą ir kartais sustojame paplepėti. Kalbame, žinoma, angliškai, todėl atspėti vienas kito kilmės negalime, pagalvoju kartais, o gal mes abu iš Lietuvos, nors vargiai tai įmanoma, Lietuva pernelyg maža, kad atsirastų iškart du tokie bepročiai, kokiais, neabejoju, mus laiko žemiečiai, apie Žemę užsimename retai ir tai tik probėgšmom, pavyzdžiui, jei prisimename, kad neužilgo atvyks ekspresas ir atskraidins taip mėgstamus čipsus ar koka kolą. Ir viskas, daugiau jokių naujienų iš tos vietos žinoti abu netrokštame.

Galiu tik spėlioti, kodėl kiti atvyko į Mėnulį, nors man tai ir neįdomu, bet tikrai nemanau, jog dėl panašios priežasties į mano, ne, tikrai vargu bau. Girdėjau dar Žemėje tokią teoriją, kad gyvenimas Mėnulyje prailgėja maždaug pusantro karto, gal iš tiesų yra tokių keistuolių, kurie nori ištęsti save laike, aš prie tokių savęs nepriskiriu, nors dabar būdamas čia apskritai nustojau domėtis laiko sąvoka, tiesiog būnu ir viskas, šiandien, rytoj ir kitą dieną. Viskas, tuo mano ateities planai ir apsiriboja. Aš gi išsitrenkiau tokią tolybę, nes praradau visas teises į savo gyvenamą vietą. Pasaulinė pandemija mane užklupo Vokietijoje, buvau ten darbo reikalais ir ilgai negalėjau grįžti dėl visuotinio karantino, o kai grįžau, mano name jau gyveno svetimi žmonės, nes tėvai mirė per epidemiją, ir valstybė leido visiem norintiems užimti tuščius namus ir butus,  tokiu būdu spręsdama įsisenėjusią aprūpinimo būstais problemą. Taigi, atėjęs prie namo pirmiausiai buvau aplotas didžiulio šuns, o paskui ir pavarytas išlindusio naujo namo šeimininko, nieko nepadėjo ir aiškinimas, kad aš esu paveldėtojas, man pasakė eik nachui, ir aš nuėjau, tas vyras puikiai išmanė savo teises.

Beliko sėsti į pirmą pasitaikiusį skrydį ir vykti ten, kur bent kažką kažkada buvau palikęs, palapinę. Manau, neapsirikau. Nei pandemijos, nei karo, nei fotoblyksčių, nei oro pavojaus sirenų, viso to, ko pilnas Žemės rutulys. Nutariu suvalgyti pietus. Išsitraukiu iš kuprinės kapsulę su pietų asortimentu, kopūstų sriuba ir Kijevo kotletas, prisėdu ant akmenio, užsimerkiu ir praryju. Užsimerkus ir įsivaizdavus patiekalus, geriau suveikia virškinimo procesas, be to, susikoncentruoji į skonį, efektas, lyg iš tikrųjų iš lėto semtum šaukštu sriubą, balta staltiesė kažkur restorane, įrankiai gražiai sudėti ant servetėlės, jauna padavėja paima tuščią lėkštę ir padeda kitą, tu neskubėdamas pjauni kepsnį, po to bulvę, dedi kiekvieną kąsnį į burną, ilgai kramtai, galiausiai servetėle nusivalai lūpas ir pakankamai garsiai padėkoji padavėjai  - ačiū. Tada atsimerkęs supranti, kad garsas gal nuskambėjo kurtinančiai ir galėjo kitus išgąsdinti, ir žodis niekam nepažįstamas, juk esi tik vienas lietuvis visame Mėnulyje.