Laba diena, Konferansjė
Ten kažkur
dar reiksią būti.
Šita dalia tikresnė net už Dievą danguose.
Ir vėl girdžiu, kaip varpas gaudžia,
nelabai galvoju – kur?
tačiau žinau – jis gyvas kaip širdis
ir nesvarbu ar mano, ar paukštelio,
pakilusio pavasarį giedoti.
O reikia, oi, kaip reikia,
kad Šklėrių raistas
irgi skambintų varpais.
Čia, kur pakraštėlis Lietuvos,
kur smilgos ryto rasą
nuberia į smėlį.
Skanus vanduo iš Šklėrių šulinių,
bet neretai ir jie išdžiūva.
(Neleisk, dzievuliau, miškui degti
Šklėrių vanduo gesinti nepadės)
O aš?
Maniau, paglostysiu raidelę kitą
ir, žvakę užsidegęs, pareisiu namo,
giedosime Prisikėlimą kaip stebuklą
visa parapija Kabelių –
iki Ašašnykų, iki Musteikos
lig Margionių ir Kapiniškių...
Na, o Piesčių, Senovės, Daržinėlių, Dubo
jau senokai beveik nėra.
Tušti laikai kaip vėjas papūtę
kuomet, iš kapinių pakilę,
net ir numirėliai išeina kur geriau.
Kaip išgyventi šitokiam laike?
Kaip persižegnoti, kai jau nėra,
kas padeda kryželį
ant kaktos - krūtinės
savo ranka užkelti?
Stebiu kaip iš sužėlusios žole duobės
lyg šukė šviečia smėlio lopinėlis.
Tu – ką? Nejau atsimeni mane?
Nejau dar vis lig šiol tiki,
kartu žvaigždynus apkeliausim...
Ko taip žiūri?
Nepaisyki, kad ašaromis plaunuosi akis,
dėl to jų man nė kiek neskauda.
Tačiau prisimenu ir aš
nepaisant, kad tuomet varlys
nepaisant, kad tuomet bekelnis.
Nuo ten prasideda pasaulis man;
ne pasakom;
prasideda smėlio duobe pakalnės.
Taigi, mielieji, sugrįžau.
su šimtmečiu anuo,
su prieškariu ir, žinoma,
per šitiek metų užgyvenęs kelnes.
Ir ne tik jas,
bet ša, ramiau:
II
– Bonjour (laba diena), Pranuci.
Tau, regis, sekasi geriau.
o aš, kaip suprantu,
į Prancūziją nesugrįšiu.
– Laba diena, Konferansjė –
dar pamatysim kaip čia kas, –
pakėlęs galva apžvelgiau
šalia išlikusią sodybą.
Tuščia ir ji –
su kiemo vartais užkeltais,
su spynomis ant namo durų.
Bet tikra –
išėjęs grįžti ar negrįžti,
Konferansjė išlieka savimi –
iš naujo keliasi
it pasiginčydamas su dievais,
kad sugebės save sukurti solidesnį.
Žinau, kaip skauda ausį
žmogui šitaip girdint,
bet dar didesnis vargas tam,
kas pasilieka žaisti smėlio duobėje.
Nejaugi vėl vaikai?
Nejau, Konferansjė?
O galgi būtent taip ir čia
prasideda Prisikėlimas,
Velykos Žmoguje?
-----------_____________-----------
b. d.