Velykiniai pamąstymai

Žmogaus gyvenimo vertybių šaknys gajos,
tik glūdo jos sielos gelmėse giliai.
Nepavyksta išauginti-trūksta valios,
tad dygsta jos piktžolėm baisiom.
  Ir tampa gyventi nemiela,
  kankina ilgesys, nerimsta siela...
  Ir taip gyvenam nuo lopšio
  ligi saujos dulkių.
Aš ilgesį supinsiu į ilgas kasas,
te vėjyje nesidraiko.
Mintis suverpsiu į plonas gijas
dabarties ir prabėgusio laiko.
  Ir išausiu apklotą švelnų,
  kad sušildytų pavargusią sielą.
  Apklosiu ją sudiržusiu delnu,
  lai Velykų šventės būna mielos.