Gal jau niekad neteks mudviem slėptis
Gal jau niekas klaidų neskaičiuos
Kol yra dar pasaulyje lieptas
Blankiai apšviestas kovo delčios
Juo per didelę juodą bedugnę
Kaip somnambulas naktį einu
Į tave tarsi tolimą ugnį
Atspindėtą gilių vandenų
Sako pėdų iš viso neliktų
Jeigu skriečiau tarytum sapne
Jei kuždėčiau išgelbėk nuo pikto
Ir malda pakylėtų mane
Virš griuvėsių virš upių ir miestų
Prisiglausčiau po gervės sparnais
Kad tik svetimos rankos neliestų
Tų minčių kuriomis dalinais
Nes jos virto į duoną ir vyną
Ir švytėjo taurė sklidina
Taip kaip ištisą parą dalina
Mūsų laiką naktis ir diena
Taip kaip veidas mėnulio randuotas
Švyti tol kol sunyksta visai
Lieka žodis kaip daigas mums duotas
Ir iš jo gimsta paukščių balsai
Kaip iš ąžuolo gilės užgimus
Ima ošti didinga giria
Pievoj girdisi bičių dūzgimas
Vos Austėjai pažadinus ją
Nors dar protarpiais laikosi sniegas
Kaip žvėris užsispeitęs miškuos
Gal neteks mudviem slėptis gal niekas
Nei šventų nei kaltų neieškos
Tiktai medį griaustinis išbandęs
Tuoj atšaus amžinybės duris
Giedras kovas ir žydras balandis
Mūsų mėnesiai paukščiais išskris