Negreitai ištariu:
juokinga žvilgčioti į lopšį
nuo jo savo metus skaičiuojant,
bet juoktis irgi nevalia –
dokumentacija neleidžia...
Neįprasta ir tai –
ne aš pirštu taip rodau,
o pirštas į mane.
Ir gera man
lyg po kelionių būčiau grįžęs į namus.
Atsiveria burna
ir lyg per maldą,
lyg bažnyčioj prie altorių paprašau:
Neatsileisk,
išliki būti toks,
gal pagaliau ir man pavyksią atsiminti
kaip kažkada gyventa oloje.
Seniai manęs joje nėra
bet pirštas pasiliko...
Nenusisavinu, neginčiju,
betgi akivaizdu, kad jis žmogaus,
vadinasi – ir mano.
Kas gali atsitikti nuostabiau,
kaip pamatyt save
pro savo pirštą tartum veidrodį.
Ne akimis, turbūt...
Betgi regiu,
kaip žmonės renkasi į būtą visumą
galbūt – lig pramotės šimpanzės,
galbūt – iki Adomo ir Ievos
su savimi pasimatyti.
Kažin, kada
dar atsiminta bus,
kaip? kur? išlikę protėviai
susitikimams su mumis.
Vienok tikiu - jų bus.
ir bus dar nemažai
O Šklėrių raistas man didžioji paspirtis,
brandinama, nokinama tiesa,
kad iki jo Homo sapiens
nebus ateit toli,
kaip šiandien man – iki Altajaus,
kur...
Ir vėl pasilenkiu prie įrašo
kurio, atrodytų,
net rašalas dar neišdžiūvo:
Kasinėdami (2010m.) Denisovos olą Sibire mokslininkai rado suakmenėjusį piršto kaulą.
Kęstuti, kur esi?
Ir tau turbūt neleidžiama ramiai gyventi.
Vis orkestrai groja triūbomis
o tu – žilvičio dūdele.
Sugrįžo vėl Poe (poezija)
Sugrįžo Pro (proza)
ir man nepaprasta žinoti ---
nedingsta niekas niekur niekada;
ir pirštas grižo su dokumentu,
su DNR žmogaus,
nors ir per akmenis..
Kęstuti, nesupyk,
jei atsiminęs kiek geriau,
ištarsiu –
ne žilvičio dūdele,
Šklėrių raistu, Kęstuti, groji.