Geldelės

Mes pametę kelius įsižiūrim į skaisčią vakarę
Kur žvaigždynų grūdai krinta žemėn prinokę ir berlūs
Iškalbinga tyla –  tavo lūpos be kuždesio taria
Vieną žodį tačiau tau išrieda ne žodis o perlas

Tiesiai man į rankas aš juk perlų žvejys tu geldelė
Ir panyram abu į nurimusį vakaro gylį
Tarsi amžiams save į paveikslą su jūrą uždarę
Kur nesklinda garsai ir sunku pasakyti kad myli

Jei esi tik žuvis jei esi tik žvejys pasinėręs
Į žėruojančią taurę... ar jūrą lig dugno išsemtų
Vienas tostas už tai kad triumfuotų pasaulyje gėris
Antras tostas už mus ir už tai kad keliolika centų

Nuskandinom nuo molo su pažadu šičia sugrįžti
Bent mintim bent sapnais kurie virsta žuvėdrom ir kirais
Ir akimirką menką sutviska diena vakarykštė
Ji tokia tobula ir graži tik dėl to kad jau mirus

Taip kaip miršta žvaigždė kai bučiuoji įkaitusią kaktą
Prie užgęstant tamsoj ji prie tavo nuogumo taip tinka 
Sauja centų pabirus – sugrįžt į šią vietą užtektų
Kur sirenos pakliūva į grimztantį vakaro tinklą

Mes pametę kelius įsižiūrim į skaisčią Vakarę
Kai naktis pasislinks ta pati ji pavirs į Aušrinę
Įsileidžiame vėją nelyg geldeles atidarę
Vieną širdį ir tai kas rašyta ant smėlio nutrynę