Ilgesio skonis

Aš pasiilgau Tavo žodžių artimų,

Lengvų kaip ryto baltos miglos,

Tokių sraunių ir paprastų,

Kaip mūsų upės ilgos, ilgos.

Pasineriu į baltą ilgesį lig pažastų,

Kur pusnys šildo mūsų vyšnią

Ir kartais susvyravęs apsvaigstu,

Vien nuo žinojimo, kad ten sugrįšiu,

Kad bus nuraudusių dar vakarų,

Virpės balsuos užkimę stygos,

Bus žiedlapiuos dar taip slidu,

O lūpos lips nuo rausvo vyno...