Nematomi

per miglas pro rūkus į nematomų miestų šviesas
aš žiūrėjau ilgai ir mąsčiau kaip ten žmonės gyvena
kaip jie mylisi miršta kaip paslaptis saugo visas 
ar jie gimdo vaikus ar jie mėgsta nematomą meną

ar nematomuos miestuos ir žmonės nematomi ar
jų nematomos nuodėmės ir jų vardai išgalvoti
ar nematomą vyną išgėrę paprašo ir dar
ar nematomu delnu jie dengia nematomą votį

ar ten sninga nematomos sniegas ir gurgžda jisai
ar užsninga kelius ir užpusto nematomą miestą
ar ore skaidriame girdis jų šurmulys ir balsai
ar padarę klaidas kaip vaikai jie tiesiog susigėsta

bet kodėl aš matau – kokie šviesūs šalti žiburiai
tau ant kelių minkštai savo sopančią galvą paguldęs
štai žiūrėk kaip nuo upės tarytumei sniegas švariai
dar baltuoja puta ir per dangų vėl praskrenda gulbės

šitaip sniegas užleidžia pavasariui savo žemes 
atrakina ledus per griaustinio grūmojimą trankų
gal nematomuos miestuos tie žmonės tokie pat kaip mes
tik vieni pas kitus jie išmokyti vaikščiot ant rankų

vien tik tam kad daugiau nepaliktų savųjų pėdų
jei reikėtų sugrįžti – tie miestai pilni akrobatų
jie išmoksta gražiai ir gyventi ir mirti po du
ir mirtis nebaisi kai jos niekas išties ir nemato