atsidėsiu rytdienai
paukščio mostą
ne duoną
žiedą jūrgelmių
tamsių vandenų išrašytą
geriau žemės grumstą
kvepiantį kaštonu rudens
pasiliksiu žodžius –
eilėraščiu būti galėtų
iš tylos vėl į niekur
mea culpa
ne laiku vis ne tai
tai nubauski –
juk paprasta
kad skaudėtų – lėtai