Šančių šventieji

Nuostabus sekmadienio rytas, rūkas tingiai glosto pavienius belikusius nurudusius lapus, niekur nesiruošiančius trauktis nuo makabriškai apgenėtų sodo medžių, kurie Šančių kiemeliuose palikti tik kaip praeities, nežinomos ir pamirštos, paminklai, jau senai neduodantys vaisių, bet išdidžiai rodantys dar vienus kitus nuo užpraeitų metų likusius kabančius mumijus...
Tyliai pėdinu siauromis gatvelėmis su batonu rankose, kaip visai neplanuotu pirkiniu, todėl netilpusiu į rankinę, bet visai derančiu aksesuaru Šančiams ir pasijaučiu kone „išrišimą“ gavus, ausims pagavus pokalbį šeimos, einančios priekyje manęs. Akys skenuoja keistus trys žmogystas, pakumpusius tarsi slegiamus rūko, bet nepalaužiamus šančiškius kaip tuos mumijus, tik įsivaizduojančius turinčius nematomų galių atitrūkti nuo bendros vienatviškos šakos-beišsukančius iš Šančių bažnyčios šventoriaus:
-įsivaizduoji, jis spraudėsi net į pirmus suolus...
-O tu matei, jis dar sugalvojo net komuniją paimti, matyt gerai pažįsta kunigėlį, o juk tris savaites net bažnyčioj jo nematėm...
-bet jo tas tris savaites nebuvo ir kieme matyti, girdėjau lyg buvo išvykęs slaugyti tetą....
... pokalbis, teisiantis ir teisinantis kaimyną iš lėto tolstant blėso tirštame rūke.... kuris manęs niekaip nelietė ir negebėjo išblukinti rankose laikomos batono pakuotės užrašo „toste_skrudinimui“.... Keista šypsena mane pagavo, lyg būčiau gavus daug didelių kvadratinių komunijų be eilės, be vertinimų, be teisimų ir pateisinimų... Savotiškas „išrištas“ sekmadienis....

(2019. 11. 17)