Rašyk
Eilės (77272)
Fantastika (2263)
Esė (1538)
Proza (10804)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Kiras Kiras

Išeikite (1)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: Aihara


1.


  Alterio bazės administraciniame modulyje mažojoje konferencijų salėje prie apvalaus stalo sėdėjo trise. Senatorius Snautas niūriu žvilgsniu stebėjo kitus du susitikimo dalyvius:  sėdintį priešais Tyrimo centro vadovą daktarą Krisą Belskį ir dešnėje Skrydžių saugumo korpuso komandorą Hendrį Gudmaną. Patyręs politikos vilkas negalėjo atsikratyti jausmo, kad viskas, kas vyksta, kažkada jau buvo, gal net ne kartą. Tiesą sakant, per visą žmonijos istoriją, tikriausiai, kartojosi šimtus kartų. Keitėsi dekoracijos, dalyviai, priežastys, bet esmė liko ta pati. Senatorius net galėjo nuspėti, kas ir kokius žodžius pasakys ir kuo viskas baigsis. Dar daugiau, Snautas buvo įsitikinęs, kad kiti du jaučia ir žino tą patį. Kuris nors iš trijų galėtų pasakyti: “Tai, tikriausiai, kaip visada? ”, o kitas patvirtintų: “Kaip visada”, ir visi laimingai galėtų skirstytis. Tačiau Bendžeminas Snautas žinojo – taip nenutiks. Vis tas naivus tikėjimas, kad tai, kas lyg kanonizuotas ritualas kartojosi daugybę kartų, vieną gražią dieną gali pasukti netikėta linkme, kad kažkas gali pasikeisti. Niekas nepasikeis! Šį kartą tai tikrai. Jei kas būtų kitaip, jie čia net nebūtų susirinkę. Senatorius sunkiai atsiduso ir nusprendė pradėti žinojimo, jėgos ir politikos užkalbėjimo apeigas. Nėra prasmės vilkinti tai, kas neišvengiama. 
  - Nesuprantu, metre Belski, prieš penkis metus jūs beldėtės į visas duris, tikindamas, kad būtina siųsti gerai aprūpintą ekspediciją į Uną. Jumis patikėjo. Kodėl dabar, kai kolonija šioje nuostabioje planetoje išaugo iki milijono, kai įdėtos lėšos pradėjo atsipirkti, jūs pradedate reikalauti viską mesti ir bėgti iš ten?
  - Turėjote gauti mano išvadas, senatoriau Snautai.
  - Gavau. Na, ir kas? - senatorius žvilgtelėjo į tekstą skaidriame ekrane priešais. - Jūs rašote: “Iškilo grėsmė susidurti su mąstančia rase, kurios galimybių ribų mes net negalime įsivaizduoti”. Peržiūrėjau visas tyrimų Unoje išvadas, neradau nei menkiausios užuominos, kad būtų aptikta mąstančių būtybių. Net civilizacijos pėdsakų archeologai nerado. Iš kur jūs iškąsėte tuos proto gigantus? 
  - Išvadose sakoma, kad tarp Unos faunos nerasta rūšių, turinčių intelektą.
  - Tai gal aptikote gėlytę su Enšteino smegenimis?
  Snautas jautė, kaip prieš savo valią įsitraukia į pradėtą ritualą. Nereikėjo čia painioti Einšteino smegenų. Norėjo viską sutrumpinti, o gausis, tikriausiai, atvirkščiai. Dabar Belskio nesustabdysi, o juk turi tas kiaušingalvis planą B, tikrai turi. Galėtų prie jo ir pereiti ir užmiršti tą savo evakuaciją. Nors ko norėti – ritualas yra ritualas. “Na, varyk, Belski”, - mintyse ištarė Snautas, nusprendęs apsišarvuoti kantrybe. Mokslininkas pateisino senatoriaus lūkesčius:
- Ne, tai ne gėlytė, ne bakterija, ne virusas. Jau tyrimų pradžioje buvo aišku, kad šios planetos ekosistema ženkliai skiriasi nuo kitų mūsų tyrinėtų. Ji neturi maitinimosi piramidės. Joje rūšys išgyvena ne rydamos viena kitą, o vartodamos viena kitos sukurtus produktus, ne konkuruodamos tarpusavyje, o bendradarbiaudamos. Be to, kiekviena rūšis turi savo unikalią paskirtį. Tiesa, dalis rūšių dubliuoja viena kitos funkcijas, bet vėlesni tyrimai parodė, kad skiriasi jų veiksnumo periodai: vienos aktyvios dieną arba šiltuoju laiku, kitos naktį ar šaltuoju laikotarpiu. Turime optimaliai paskirstytas funkcijas. Visa planeta funkcionuoja tarsi vienas tobulas organizmas. Detalūs tyrimai taip pat parodė, kad visi procesai mažai energoimlūs ir beveik nekuria atliekų. Ideali sistema. Archeologai patvirtino, kad ji – evoliucijos pasekmė, bet nepanašu, kad vystymasis vyko stichiškai. Per daug tobulas rezultatas. Tai – išsivysčiusio intelekto kūrinys.
  - Na, gerai, atskrido tie išminčiai, pažaidė dievus, sukūrė tobulą pasaulį ir išskrido. Kodėl mes negalime pasinaudoti jų kūriniu? Kodėl manote, kad jie grįš ir kad tai mums kelia grėsmę?
  - Niekas negrįš, kaip niekas nebuvo atskridęs. Neaptikome jokių pašalinio buvimo pėdsakų, išskyrus tai, ką per tuos penkerius metus suspėjome pridirbti patys. 
  - Tai apie kokią mąstančią rūšį mes kalbame?
  - Tai net ne rūšis. Tai vienas individas. Unikumas. Tobulybė.
  - Ir jūs tai aptikote Unoje.
  Belskis papurtė galvą.
  - Tai ir yra Una.
  - Pala, pala, - po nejaukios pauzės į pokalbį įsijungė ir trečiasis prie stalo sėdėjęs asmuo – komandoras Gudmanas, - metre, jūs norite pasakyti, kad visa planeta – vienas mąstantis individas?
  - Būtent. Tiesa, tiesioginių įrodymų nėra. Turime planetą, funkcionuojančią kaip vieningas organizmas, ir daugybę reiškinių, kurių priežastimi gali būti informaciniai procesai, tik, ar už to slepiasi sąmonė ir intelektas, pasakyti negalime. Bet to negalime pasakyti ir apie žmogų. Vienintelis patvirtinimas, kad mes mąstome, yra mūsų pačių įsitikinimas, kad mes tai darome, nors žmonijos istorijoje apstu žmonių, atvirai tuo abejojančių. Unos atveju sąmonės egzistavimą galėtų patvirtinti prasmingas kontaktas. Jo nėra. Tačiau prielaida apie save patį ištubulinusį intelektą paaiškintų visus planetos ypatumus. Ir svarbiausia: įsivaizduokite, kokios šio unikumo galimybės, jei jis sugebėjo sukurti tokį save. Tūkstantmečiais besitęsiantys žmonijos bandymai tai padaryti neatrodo sėkmingi. Kai tik ką sumanome patobulinti, mes visada prisidirbame.
  - Na, tobulinate daugiausia jūs, Belski. Patys ir prisidirbate, bet, tarkim, taip ir yra, Una – mąstanti tobulybė, tik kodėl jūs manote, kad ji kelia grėsmę. Gal tobula ne tik individo sandara?
  Unos projekto koordinatorius Belskis apsimetė nepajutęs senatoriaus balse sarkazmo:
  - Jei aš teisus, mūsų kolonija Unoje – tai piktybinis auglys ant tobulybės kūno. Visi žinote, ką mes darome su navikais, beje, iš pačių geriausių paskatų. Tobulybės etikos normos šiuo klausimu manau nelabai skiriasi nuo mūsiškių.
  - Ir todėl jūs siūlote evakuoti Unos koloniją? – šaltai pasiteiravo Gudmanas. Savo skaidraus ekrano plokštėje jis pravertė kelis ataskaitos lapus ir, radęs tinkamą, bakstelėjo pirštu. – Štai čia nurodoma, kad aktyvi ūkinė veikla planetoje vykdoma jau tris su puse metų. Ataskaitoje nėra informacijos apie kokius nors reiškinius, sukėlusius neigiamus padarinius kolonijai. Aš nežinau, kas planetai yra daugiau kaip trys metai, gal tai tik trys sekundės, bet vis tik, kodėl Una,  tiek laiko toleravusi koloniją, neturėtų to daryti ir toliau? Gal kolonija gali būti planetos simbiotu, o ne naviku?
  Belskis atsakė ne iš karto. Kurį laiką spoksojo į savo ekraną. Galėjai pamanyti, kad pro skaičių, grafikų ir lentelių klodus tyrėjas bando pažvelgti į Unos sielą ir sužinoti, kas ten.
  Snautas savaip išsiaiškino susidariusią pauzę. “Atrodo, komandoras taip pat už planą B, ” – nusprendė senatorius. Tuo tarpu Belskis pakėlė akis nuo ekrano. Atrodė pavargęs. Žvilgsnyje atsispindėjo liūdesys.
  - Kaip vienas organizmas funkcionuoja tik gyvoji Unos gamta, tame tarpe bakterijos ir virusai. Visa kita tik unikumo egzistavimo terpė, kuri daro poveikį gyvajai sistemai, neretai – ir destruktyvų. Per ilgą laiką gyvybė Unoje idealiai prisitaikė prie aplinkos, sėkmingai ją išnaudoja ir šalina nepageidautinus padarinius. Bent taip buvo, kol nežinia iš kur atsiradome mes. Pradžioje planeta dar sugebėjo amortizuoti kolonijos veiklos poveikį įprastiniais būdais – tais, kuriuos taikė vėjams, grunto erozijai, gaisrams, audroms, lietums, planetos paviršių pasiekiantiems meteoritams. Tačiau kolonijos veikla plėtėsi. Seni savisaugos būdai pradėjo nesuveikti, o naujų kol kas neaptikome. Štai, - Belskis bedė pirštu į ekraną priešais, ir jame atsirado Unos žemėlapis su pilkomis dėmėmis keliose planetos vietose, - tie pilki plotai, tai kolonijos veiklos zonos, iš kurių planetos gyvybė pasitraukė. Mes – ne simbiotai, mes – liga, beje, tikriausiai, mirtina. Norėdama išlikti, Una anksčiau ar vėliau turės pradėti kovoti. Esu įsitikinęs, kad liga bus sunaikinta.
  - Ir evakuacija padėtų išvengti žūties? – paklausė Gudmanas, iki tol atidžiai tyrinėjęs pilkąsias zonas. Tikriausiai įsivaizdavo, kad tai būsimų kovų ir gelbėjimo operacijų vietos.
  -  Būtent.
  -  Evakuoti? Milijoną? Jūs žinote kiek tai kainuos? Kiek tai jau kainavo. Ką pasakys investuotojai? O kolonistai? Jie ten apsigyveno, daug kas sukūrė šeimas. Dabar ten jų namai, - senatorius pamėgino sutramdyti susierzinimą ir kiek ramiau konstatavo: - Belski, jūs perlenkiate lazdą.
  -  Tikrai, metre, evakuacija gal per greitas sprendimas. Gal yra koks planas B, - pamėgino ieškoti kompromisų komandoras.
  Mokslininkas sunkiai atsiduso. Jo pečiai dar labiau nusileido, krūtinė įdubo. Atrodė, kad senstelėjo dešimčia metų. Jis žinojo beveik viską, ką mokslas pridirbo per žmonijos istoriją, teisingiau, ką pasinaudoję mokslo pasiekimais pridirbo kiti. Kažkodėl jautėsi atsakingas už tai, ir ta atsakomybė slėgė. Belskis išspaudė liūdną šypseną.
  - Žinant senatoriaus Snauto alergiją planams A, į susitikimą su senatoriumi be plano B geriau neiti.
  - Tai gal iš karto vertėjo pradėti nuo plano B, - pastebėjo Gudmanas.
  - Visada tikiesi, kad kas nors, išmintingesnis už Snautą, palaikys ir planą A, pavyzdžiui, jūs, komandore.
  - Palaikyti? Sergėk, viešpatie! – Inspekcijos vadas sumosavo prieš save rankomis. - Jūs ir senatorius pešatės kaip šuo su kate. Palaikysiu, kurį nors, tai net nepastebėsiu, kaip aš su savo vyrais atsidursime kokiame nors visatos užkampyje, kur iš karto tėkšimės veidu į purvą tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme. Nesvarbu, kieno tai bus purvas: ar niekam nežinomo asteroido, ar jūsų, Belski, mąstančios tobulybės. Purvas liks purvu. Jį dar ilgai reiks gramdyti nuo vyrų uniformų ir mano paradinio munduro. Man rūpi mano munduro švara, mano vyrai – taip pat. Aš geriau pasėdėsiu nuošalyje, kol jūs su senatoriumi bergždžiai mosuosite kalavijais. Palauksiu, kol pavargsite ir priimsite sprendimą, kuris nepatiks nei vienam iš jūsų. Tada gausiu įsakymą ir padarysiu viską, kad jis būtų įvykdytas. Ir mano vyrai padarys. Patikėkite, jie to išmokyti.
Gudmanas nutilo. Belskis krenštelėjo į kumštį, bandydamas nuslėpti atlaidžią šypsenėlę. Per daug pompastikos buvo komandoro žodžiuose. Staiga Krisui pasirodė, kad dalyvauja apeigose, kur skirtingų dievų garbintojai turi sukalbėti savo maldelę. “Savąją, atrodo, sukalbėjau ir aš. Metas pereiti prie aukų atnašavimo, ”- pagalvojo mokslininkas, o balsu tęsė: 
  -  Tegu bus planas B. Tyrimai neaptiko Unoje staigių pokyčių požymių. Jei sąmoningas įsikišimas buvo, tai jis buvo toks, kad sunku būtų atskirti nuo natūralios evoliucijos eigos. Invazija į kolonijos gyvenimą tikriausiai bus tokia pat nepastebima. Neįsivaizduoju, kuo galėtų mus paversti Una. Vienintelė galimybė identifikuoti invaziją – aptikti nukrypimus kolonistų fiziologijoje ar elgsenoje. Kolonijoje atliekama daugybė medicininių tyrimų ir skelbiama daugybė duomenų, pagal kuriuos galima spręsti apie kolonistų elgseną. Visa ši informacija saugoma kolonijos informaciniame tinkle. Mes sukūrėme programą, kuri gali analizuoti tokius duomenis ir identifikuoti nukrypimus. Aptikusi anomalijas, programa perspėtų apie galimą invaziją. Vienu mygtuko spustelėjimu programą galime įdiegti nors dabar.
  -  Suprantu, kad galima fiksuoti pokyčius fiziologijoje, bet elgsena... – Gudmanas abejodamas pakraipė galvą.
  -  Specialistai jau seniai sutarė, kad neįmanoma sugalvoti elgsenos taisyklių, kurios būtų tinkamos visais atvejais. Vienintelis kelias išvengti robotų elgsenos recidyvų – priversti juos elgtis ne pagal determinuotas taisykles, o pagal žmogiškos moralės nuostatas. Robotus reikia ne programuoti, o auklėti. Mūsų tyrimo centre kaip tik baigiamas formuoti toks morališkai orentuotas intelektas. Kai darbas bus baigtas, galėsime sukurti androidus, kurie elgsis lyg tobulas žmogus. Norėdami tai pasiekti, mes beveik tris metus kūrėme žmogiškos elgsenos modelį. Dabar galime pasakyti, kokia elgsena vienoje ar kitoje situacijoje būtų žmogišku požiūriu optimali, kokia tipiška, o kokia jau anomalija. Patikinu - mes pajėgūs identifikuoti ir fiziologijos, ir elgsenos anomalijas, bet aš mygtuką nuspausiu tik, jei priimsite mano sąlygas. Čia direktyva, pagal kurią senatorius įpareigoja Kosmonautikos saugumo korpusą, gavus iš Unos perspėjimą apie anomalijas, palaikyti trečio lygio karantiną planetos kolonijos regionuose, kuriuos nurodysiu aš, ir evakuoti visą likusią koloniją, - tai sakydamas mokslininkas padėjo ant stalo atminties kapsulę ir mintyse baigė: “Aš savo paaukojau. Dabar privalo aukoti kiti. Snautas – išdidumą, Gudmanas – munduro švarą”.
  - Primena šantažą, - pastebėjo komandoras.
  - Aš ir netvirtinu priešingai, - atsikirto mokslininkas.
  -  Belski, jums vienam tik ir knieti nuspausti tą mygtuką, - neatlyžo Snautas.
  - Ne, senatoriau. Man knieti evakuoti koloniją. Jums reikia to mygtuko, nes tai gali padėti nors kiek apsaugoti jūsų užpakalį, kai spirti į jį norės kiekvienas, kas netingi, jei kolonijai kažkas nutiks.
  Snautas kurį laiką paniuręs spoksojo į kapsulę. Galvojo, kad galima būtų apsieiti be jo. Belskis žino, ką reikia daryti, Gudmanas žino – kaip. Snautas čia lyg šuniui penkta koja. Tik viena bėda: Gudmanas be įsakymo nieko nedarys, o Belskis neįsakys. Metras Belskis – rekomendacijų meistras. Įsakyti gali tik toks šmikis kaip senatorius Snautas ir tuo pačiu prisiimti visus guzus, jei kas nepavyks. Tiesa, jei pasiseks, jam teks ir visi laurų vainikai. Keista tvarka – baudžiami ir liaupsinami tie, nuo kurių mažiausiai kas priklauso.
  Senatorius įdėjo atminties kapsulę į skaitytuvą ir įvedė patvirtinimo kodą. Įšėmęs pastūmė ją Belskiui ir pakilo eiti. Unos projekto koordinatorius paėmė nuo stalo atmintinę ir pasekė senatoriaus pavyzdžiu. Komandoras stebėjo išeinančius ir jautėsi lyg būtų sudalyvavęs kažkokiose apeigose, tik negalėjo nuspręsti, koks tikėjimas buvo išpažintas, kokiems dievams melstasi ir atnašauta, o svarbiausia – kas buvo paaukota.

*****

  Gudmaną pažadino ypatingų pranešimų signalas. Komandoras buvo pripratęs prie tokių naktinių pabudimų. Jis įprastu judesiu užsidėjo ryšio ausinuką. Tuo pat metu įsižiebė ekranas sienoje. Jame sušvito pranešimas apie direktyvą vykdyti Unos kolonijos evakuaciją ir įsakymas atvykti į centrinę vadavietę. Netrukus pasigirdo naujas iškvietimo signalas ir ekrane pasirodė Belskio atvaizdas. 
  - Matau, apie direktyvą jau žinote, - Belskio balsas buvo duslus, prikimęs. Tikriausiai su daug kuo jau perkalbėjo ir, matyt, ne vieną aprėkė.
  - Aptikote anomaliją? - sausai paklausė Gudmanas. – Galite pasakyti, kas tai?
  - Taip. Kol kas aptikta tik trečioje stotyje. Visi stoties gyventojai tapo labai paslaugūs vieni kitiems. Jau 3 valandos, kaip nefiksuota juokių konfliktų, o pagalba suteikiama 30 procentų greičiau. Būtina izoliuoti visą 54-ą sektorių.
  - Ir tai anomalija? Belski, ar mes ne to visada siekėme - geranoriškumo?
  - Tik niekada nepasiekdavome ir net nesitikėjome, kad tai įmanoma.
  - Ar tai kelia grėsmę?
  - Komandore, jūsų skrandis taip pat niekam negrasina, tik ar jūs norite būti skrandžiu?
  - Gerai, Belski, ką dar turėtume žinoti?
  - Mes nežinome tiksliai, kaip vyksta anomalijos sklaida ir kokiomis priemonėmis tai vykdoma. Vienu metu atsirado keli židiniai. Toliau paslaugumas plito lyg koks virusas. Infekacija vyko pagal oru perduodamo užkrato epidemijos modelį. Rekomenduočiau naudoti atitinkamas apsaugos priemones. Pilną rekomendacijų sąrašą perdaviau į vadavietę kartu su Snauto direktyva. Svarbiausia,  su niekuo iš stoties nekontaktuoti, jokiu būdu nieko neišleisti iš karantino zonos, ir įkalkite į galvas savo vyrukams, kad nebūtų skrupulingi renkantis priemones. Atsiminkite, ten 54 sektoriuje – skrandis, parazitai, kas tik norite tik ne žmonės. Ne žmonės!
  Belskio atvaizdą Gudmano ekrane surijo tamsa. Mokslininkas tuo tarpu liko sėdėti prie darbo stalo vienoje iš Tyrimo centro laboratorijų ir bandė užgniaužti pyktį. Nesusitvardęs sviedė ryšio ausinuką ant stalo. Jautėsi šlykščiai, nors ir žinojo, kad pasakė tai, ką turėjo – tiesą. Žinojo netiesos kainą. Tą pamoką gerai išmoko. Tikėjosi, kad Gudmano kareivos taip pat išmoko savo pamoką, kad darys, kam buvo ruošiami - saugoti ir ginti, o vyrukai, kurie buvo mokami suprasti ir atjausti, liks už daugybės šviesmečių nuo Unos. Atėjo laikas Gudmanui susitepti paradinį mundurą.
2021-02-28 22:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-09-24 22:07
Sigitas Siudika
Skaitydamas pajutau: "negalėjo atsikratyti jausmo, kad viskas, kas vyksta, kažkada jau buvo, gal net ne kartą"
Savikritika - puiki savybė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-27 18:06
Žilis van Go
Mažai judesio, labai daug diskusijų, nėra išryškinta mintis, veikėjų tipažai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 06:25
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-06 22:12
gogo
1, nes beviltiška
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-06 13:44
Damastas
Na, jeigu visas paskojimas būtų lengvai satyrinis, tuomet ir išrišimas nekliūtų. Pradžioje suklusau - viena pavardė ir gana neprastas personažų atskleidimas, o ir pati istorija, tarsi sufleravo neblogą Soliario perdirbinį. Tačiau įtartinai paslaugus elgesys - pernelyg lėkštas pretekstas masiniam genocidui.

O egzotiško pasaulio fragmentų tikrai norėtųsi.

Vis tiek  -  5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-04 22:28
Prinsas Kalava
Veikėjai skiriasi, kai įsiklausai. Dėl statiškumo sutikčiau - pavaikštinėtų, pastumdytų kažką tame kabinete... Dėstymas kokybiškas, tik gal kiek permonologiški ir gremėzdiški dialogai. Nuvylė netikėtas komizmas išrišime (pasidarė pernelyg paslaugūs - kill m all). Įtariu, šįkart taip ir negausime "kito pasaulio".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-03 12:25
Aihara
Gražus, tvarkingas tekstas. Jau girdėtos idėjos, bet tas jau pačioje pradžioje deklaruojama, ir sulyginama su dievų garbinimu ir aukų atnašavimu, kas duoda naują perspektyvą. "Istorija nesikartoja, bet ji rimuojasi".

Tarpai tarp pastraipų praverstų :)

Veikėjai vienodi, tas didžiausias trūkumas. Kartais sunku sekti, kur kas kalba, nes nėra skirtumų tarp jų kalbėsenos.

Nustebino pabaigoje, kad taip agresyviai sureagavo į atrodytų teigiamus pokyčius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-03 10:16
Lapalių Vanagas
Susiskaitė įdomiai. Tačiau, norėjosi kiek daugiau aprašymų. Kiek daugiau detalių apie pasaulį, kuriame vyksta veiksmas. Bet turiu įtarimą, kad tai bus igyvendinta kituose skyriuose. Pati įdėja nėra nauja, toks jausmas, kad kažkur jau skaityta apie tai, bet gal tik man taip atrodo ir tai nieko blogo. Veikėjams pritrūko išskirtinumo. Blankūs pasirodė. Sunku būtų atskirti vieną nuo kito jeigu neminėtum vardų. Viliuosi darbelis nenuvils savo siužetu. Kol kas šio kūrinio didžiausi pliusai - gera įdeja ir tvarkingai parašytas tekstas.

Lauksiu kitos dalies :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-01 18:51
_l_
_l_
akademiškai čia taip nu
bet o ką
tegu būna jei vėliau nutiks kas nors juokingo arba
bent jau nuostabaus
pvz jei trečiame sektoriuje pradės viemns kito kakus valgyti

nu bet nuspėjama tai buvo
pasakys koks į mane panašesnis kritikas:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-01 16:26
Nuar
Istorija įdomi ir verta dėmesio. Šiek tiek daugiau įtampos veikėjų pokalbiui būtų ne pro šalį. Trukdo ne pačios istorijos, bet veikėjų statiškumas. Labai jau jie standartiniai ir nuspėjami savo elgesiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-03-01 15:38
Nukainotas
Na ir pataikė žmonės planetą pavadindami Una, o tik po to atrasdami, kad visa planeta kaip vienas organizmas :)

Gerai parašyta, įdomi mintis, patiko!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą