Kaštonų dūžiais

Kiek kartų bešaukiu vardu –
tiek lietumi atsišauki,
garsiais kaštonų dūžiais,
išbunda sutemos, po naują laimę
nuo pakabos
nusikabina tik laimingi,

mes šypsomės kasdien
iš atvirukų,
ir palydovė – šalčio orbita
vis nepaliauja plėšt
kažko
giliai krūtinėj,

nedaug aš teprašau  –
suglaust visus laivus
į vieną denį,
išplaukiant iš sapnų,
o smėlyje įspaustos pėdos
te pasilieka,

iki širdies nubristi,
atrodo per gilu!