nuog nakcies lig ryto

išmušė dzvyliktų,
čėsas pailsis sustojo,
stojos  cyla, traukiniai ir
ir vežimai nebilda,
mažas žmoguci,
atėjis lig ca
savo kojom,
nu pasakyk man,
kur vėjas piecys
šūnakc puca.


lango scikluos atsispindi
mėnulis lyg rėcis,
žogas smuikuoja
ir ganos avelės nurimį,
gal tu norėtai
su vasaros mygiu derėcis,
kol tavo balsas
lyg aidas kartosis užkimis.

vėl ciej žogai
gal jiej niekad
smuikuoc nesustoja,
kap rytmecys savo kojas
in gelancų rasų suvilgo,
man cik cyla toj cyla
lyg laukimas kartojas,
vėl parėjau ca kap visad
čysta ir laiminga.