Šiugždu
it medžio lapas rudenį,
nukritęs ant tylios žolės.
Vėjeli, pūsk.
Man gera jausti šitokį save
atsimenat kaip, regis, neseniai
atėję moterys ir vyrai
sulą gėrė.
Neužmirštu, žinau
kokia graži ta valandėlė,
kuomet žmogaus burna
beržų sulos pilna
nelyg siela giesmių...
Dabar šiugždu.
Iš įpročio, matyt,
kalbėtis su savim anuo
koks medyje buvau.
Na tarkite,
kaip šitokiu man esant nesidžiaugti
kaip nesigirti, kad į paukštį panašus,
su giesmėmis sugrįžus į pavasarį.
Pirmyn, dievai!
tegu ir mano lemtyje
negesta dangūs, pagundos nenutyla
per savo būtį žmogų iškalbėti
Šlamu lapu
toks lengvas vėjui pūsti,
toks neramus kaip rytas auštant
ar vakaras danguj
žvaigždynus užsikūręs.
– O-go-go-go!...
Ar girdite?
Tai aš iš po griuvėsių savo
gyvenimą su Viešpačiu,
o ir be jo
vėl į save šaukiu.
-----------_______-----------
gogo: sėkmės siuvinėjant kryželiu
aš nebesakysiu ką kaskart sakau apie ego ir savigailą,
savigailėjimą, savigailėjimąsi, egogailą, egogailesį ir tt ir pan.
pirmos trys eilutės geros o gėrio vaidmenį atlieka priešprieša (priešpastatymas šiugžda/tylios)
toliau nebesakysiu