Tą naktį pasaulis pasikeitė, spalvos atvirto į garsus, jis girdėjo dangų kaip melodingą dainą. Jo ego atsiskyrė nuo kūno; jis stebėjo sinchronišką garsų, spalvų bei pojūčių kaitą, stebėjo tol, kol tylūs šnabždesiai atvirto į riksmus, kol spalvos pasidarė tokios aštrios, kad ėmė jį akinti. Jis užsimerkė, bandydamas šitaip atsiskirti nuo aplinkos, kurios jis nekenčia, kuri nėra skirta jam gyventi. Jis stengėsi sugrupuoti savo mintis į lentynėles, padaryti galą chaosui jo galvoje, tačiau vidinės jėgos kovoti su nematomais užpuolikais seko. Graži spalvų ir garsų simfonija, tokia, kokia būna pavartojus narkotikų, patapo vidiniu riksmu, atvirto į draskymąsi su kažkuo nematomu, kažkuo, kas tūno viduje. Jis žvelgė į nieką, tuščiu bepročio žvilgsniu - žmogaus, besijaučiančio kaip atmata jį niekinančioje visuomenėje. Jie piršo jam savo taisykles, dogmas, normas. Jie darė iš jo vergą, marionetę, tampomą už virvučių. Jo tuščias žvilgsnis slankiojo iš vieno taško į kitą, ieškodamas vis kitose vietose tūnančių demonų; demonų, kurie kėsinasi į jo ego, kurie ketino sugriauti jo asmenybę. Jo ploni, šalti pirštai lietė orą, kūnu jis jautė kažkokią griaunančių virpesių vibraciją. Jo galvoje dūzgė, mintys pašėlusiai lakstė. Kažkokia nematoma materija, kažkas sunkaus ir slegiančio jo galvoje atvirto į klyksmą, į balsą. Jis nesuprato, ką tas balsas jam sako, nors norėjo suprasti. Į jo ego kėsinosi kažkas nematomas, kažkas galingas, galingesnis už jį patį ir visus žmones... jis jautėsi bejėgis. Bejėgiškumo simfonija darėsi vis labiau akinanti, garsai galvoje vis stiprėjo, kol galiausiai tai tapo kone fiziniu skausmu, mirties klyksmu. Jis užsimerkė, tačiau net užsimerkęs regėjo pavidalus tų, kurie atėjo čia, kad sunaikinti jo sielą, jis matė jų čiuptuvus, ir jie jau čia... jie ruošiasi iščiulpti energiją iš jo sielos, palikti tik bevalį padarą. Jis suėmė galvą rankomis, spaudė vis stipriau, manydamas, kad tai padės jam įveikti demonus. Garsai, mintys, tas jų balsas... viskas atvirto į vieną masę, kuri išsprūdo iš jo kūno riksmo pavidalu. Jis rėkė, rėkė, rėkė. Draskė į skiautes viską, kas pasitaikė aplinkui, rėkė ant jų. Ištiesė rankas į tą nematomą, ir pasiekė tik peilį...
Palatoje buvo šviesu, jis užuodė stiprų dezinfekanto kvapą. Viskas aplinkui nublizginta, aplinka tiesiog nepriekaištinga. Jis kone jautė aplinkinių žvilgsnius, įsiskverbianćius į jo aurą, ketinančius jį sužlugdyti. Jis jautė šiokį tokį dilgčiojimą; užčiuopė tvarstį, užrištą ant jo rankos.
- Tau vakar buvo stiprus priepuolis, ir, deja, mes turėjome išgabenti tave į psichiatrinę ligoninę, - mediko balsas buvo malonus, tačiau tvirtas ir griežtas. Atsakymo, aišku, jis negavo - jo žvilgsnis buvo nukreiptas į nieką, į tušćią aplinką, kurioje jis vis dar girdėjo demonų balsus. Vos užėjus stipresniam priepuoliui, jam būdavo sušvirkšćiama kažkokių slopinančių vaistų dozė, nuo kurios mintys jam nublankdavo, jutimai prislopdavo, tos būtybės, besikėsinančios į jo sielą, tapdavo švelnios it pūkas; jis savo haliucinacijose lengvai jas įveikdavo. Jis nukreipė ledinį žvilgsnį į daktarą, lyg mėgindamas indentifikuoti - kas jis toks? Ko jam iš manęs reikia? Kodėl jis kėsinasi į mano sielą, kodėl jis pumpuoja į mano kūną permatomą skystį, kodėl kiša baltas tabletes, nuo kurių vaizdas pradeda maloniai ir raminamai banguoti? Jo smegenyse virė „gėrio“ ir „blogio“ kova, tačiau kas ją laimėdavo, buvo aišku. Vaistai. Skystis, pumpuojamas į jo venas.
Jis gulėjo supančiotas virvėmis, jo smegenys buvo prislopintos ilgo veikimo psichotropikais. Medikai, tapę veikiau robotais, atliekančiais savo profesinę pareigą, kartojo tuos pačius veiksmus - grūdo vaistais prislopintą žmogų į prausyklą, vos ne vos priversdavo pavalgyti. Priepuoliai kartodavosi itin dažnai, paranoidinė šizofrenija paskutinėmis dienomis kaip reikiant progresavo. Jo galvoje nebeliko demonų, nebeliko užpuolikų ir gruobonių, kurie kėsinosi į jo ego. Liko tik jis pats, jis su savo į vieną susipinančiomis blankiomis mintimis, kurios slopinamos psichotropikais nebeteko galios naikinti, žudyti ir versti jį daryti tos beprotiškus veiksmus. Liko tik jis, tačiau greit nebeliko ir jo...
Paramedikai grūdo jį į greitosios pagalbos automobilį - tiksliau, nebe jį, o jo sužalotą, nukamuotą kūną. Jam kątik suleido didelę nuskausminamųjų vaistų dozę - vaistus, kurie greičiausiai yra skirti tik tam, kad nekiltų pakartotinių suicidinių minčių. Viskas ūžė, virė, balsai jo galvoje kvatojo, rėkavo. Jis matė šešėlius, keistus vaizdinius, kurie prasiskverbė į jo sąmonę pro baltas greitosios automobilio lubas. Veidai ėmė ryškėti, pasirodė kažkur matyti. Jo kūnas aptirpo. Jo regėjimo laukas susiaurėjo iki kažkokių vamzdelių, aplinkui vien tik balta spalva. Matytų veidų lūpos judėjo, jie kuždėjo: laikykis, sūneli, laikykis. Ilgainiui ir jie nublanko; grįžo tie patys balsai, tūžmingai kvatojantys, giedojantys nugalėjimo melodijas jo galvoje - mes tave nugalėjom...