An kaimo

Tu kūdikį supai, kap pilkos miglos slinko,
Melsva dangaus spalva in  sanų galvų mušė,
Kiekvienas pakraščys, kiekvienas tako linkis,
Tau vasaru provojos, tep sakė gi motušė.

O vyšnion cies pirkiu pulkai paukštukų čirpė,
Ir lakstė ty vaikai, ir ganė dziedas ožį,
Staiga ca sučiulbėj lakštutė giesminynkė,
O vasara keliu lyg pamotė nudrožė.

Uzbonų vėl keliu, sula raugyta, socai
Tu atsigerki jos, gi troškulį numuši,
Susrinks susiedai vėl pailsį ir kuproci,
Ir nesiskirscys tol, kai stos gili naktužė.

Paprocyk tu  mani, ko sarcis nerimauna,
Gi gavo avižų ir obuolį sugraužė,
Paglostau sarcį vėl, apynasrį numaunu,
Nešųnakc gi aplink baisus perkūnas daužės.