Akivaras

Miegoti ji jau nebegalėjo. Visą rūpestį sudėjusi į švariai aprengtą, karts nuo karto pravirkstantį gyvą ryšulėlį, kuris visu ūgiu tilpo ant rankos, nuo delno iki alkūnės. Jie krūpčiojo vienu ritmu. Lyg povandeninio verpeto traukiama gilyn, kuris tuoj prarys ją ir vos prieš mėnesį gimusį kūdikį. Muistytis buvo beprasmiška, paralyžiuojančios mintys neatsi-traukė nė sekundei.

–  Kas su juo negerai? Jis kasdien vis silpnesnis, – atsigręždama į vaiko tėvą, pilnomis baimės akimis, klausinėjo ji.
–  Nebegaliu taip laukti, reikia kažką daryti!
–  Eime į polikliniką,  – ramiai, be jokių emocijų pasiūlė Mantas.

Trise, taip neatsitraukiamai šalia, bet ne kartu, nes tampriai rišančią giją ji jautė tik mažyliui, kuris gulėjo leisgyvis vežimėlyje. Jie ėjo į polikliniką. Sunku pasakyti, ar visi sutiktieji tuomet jai regėjosi priešais, ar bent kėlė abejonių, bet daktarė, sakydama, jog jam trūksta maisto ir reikia maitinti dirbtinai, tuokart sumušė visus rekordus. Nusivylimas tryško stambiais prakaito lašais ir degančiais skruostais.

– Pasverkime kūdikį prieš ir po maitinimo, aš tikrai žinau, kad maisto jam užtenka. Jis vemia fontanais! – drebančiu balsu, gal kiek per garsiai, turbūt bijodama, kad niekas jos vėl neišgirs, išrėkė ji.
–  Ateikite, po savaitės, pasisverti. Negaliu paaiškinti, kodėl nepriaugo svorio per mėnesį. – Jau po eksperimento, įsitikinusi, kad maisto užtenka, gana abejingai sumurmėjo gydytoja, kažką rašydama, jos sūnaus kortelėje.

–  Kūdikiai dažnai atpilnėja, – ir pakėlusi akis nuo kortelės, pakartojo, – ateikite kitą savaitę. Taip leisdama suprasti, kad priėmimas baigėsi. Išeinant pro duris, jos kūne įsijungė visos pavojaus lemputės. Kojos, lyg geležies grandinėm apvytos, cinkuotų inkarų mechanizmo nuleistos, sukibo su žeme. Kiekvienas žingsnis reikalavo pastangų, atplėšti pėdas nuo jos. Kūnas suglebo, jos neviltis plyšo kraujo upėmis, skverbdamasi per poras lauk ir vėl grįždama atgal. Smilkiniai tvinkčiojo kaip sekundometras, ji niekaip neįstengė galvoti apie nieką kitą...

– Melstis reikia. Girdėjai? Ateisim kitą savaitę. Viskas bus gerai. Viskas Jo rankose. Melstis... reikia, – sausai tarsi vaikystėje išmoktą skaičiuotę išbėrė Mantas.
–  Mes nebeturim savaitės! Jo svoris vos 3. 500gramų.
Pyktis, rūpestis, neviltis ir nusivylimas karštligiškai kaitaliojosi pozicijomis toj languotoje dvispalvėj lentoj, artėjant prie neišvengiamo mato. Pasakęs, kad turi svarbių reikalų, jis pasuko į autobusų stotelę. Iš besitęsiančios košmariškos nelaisvės pažadino skambutis į duris.

– Kas tau? – paklausė draugas Simas, užsukęs pasiteirauti kaip sekasi ir pamatęs ją pajuodusiais, sutinusiais paakiais.
–  Tuoj, skimbtelsiu mamai, ji žinos ką daryti.
Tuomet ir ji prisiminė, kad visą gyvenimą draugo mama dirbo medike.
                  – Jums reikia važiuoti į konsultacinę polikliniką, kaip galima skubiau, – pasakė Simo mama. Iš užšalusios upės, po storiausiu ledo sluoksniu, Lėja pamatė mažą, vos plevenančią liepsnelę. Telefonas netilo, vyko jaudinantys organizaciniai pokalbiai. Draugė davusi savo pusseserės numerį, kuri tuomet ir buvo konsultacinės poliklinikos vedėja. Vėliau ji stebėsis, iš kur tiek drąsos ir nuovokos rišliai nupasakoti telefonu svarbiausia. Manto draugas, paprašytas sutiko pavėžėti. Apžiūrėjus Poviliuką, gydytoja paskambino į klinikas.
   
          –  Negaliu jums nieko padėti, susitariau su klinikomis, jūsų laukia. Reikalingi tyrimai ir galbūt operacija. Ji nesudėtinga, dažnai nutinka tokio amžiaus berniukams, padidėja raumuo prie skranduko, kai ten patenka maistas, jį fontanu išstumia lauk. Labai dažna ir leng-vai pašalinama problema, nusiramink mama, – pridūrė ji.

– Važiuokit, jūsų jau laukia.
–  Pirmas išsekimo laipsnis, – pasakė chirurginio skyriaus vedėjas, trumpai apžiūrėjęs kūdikį.
– Guldom į intensyvios terapijos skyrių, – griežtai be jokių ceremonijų pridūręs, - paliekat čiulptuką ir maistelį, važiuojat namo.

Mama praradusi bet kokį suvokimą, tik greit supratusi, neturinti ko palikti, visi išvardinti dalykai, neišvengiamai neatsiejami su ja. Užsikirsdama paaiškino, kad visa ko kas prašoma yra tik pas ją. Prie intensyvios terapijos skyriaus, nebyliai atsisveikinusi su savo kūdikiu, ji leidosi palydima į vaikų chirurginį skyrių, kuris tapo jos vienos nakties stotele. Kaskart, išgirdusi skambutį į budintįjį postą, ji jau žinojo, kad eis pamaitinti ir susitikti su Poviliuku, kas trys valandos. Užtekdavo besiartinančių seselės žingsnių, kad elektra perbėgusi kūnu, priverstų tvinkčioti krūtis, iš kurių besiskiriantis baltai lipnus skystis, teikiantis gyvybę ir stiprybę, skverbdavosi per palaidinę, kuria ji vilkėjo, skirtas tik jam, vienam, kuris visiškai išsekęs gulėjo aukštoj, permatomos plastmasės lovelėj, apkaišytas vamzdeliais, iš grėsmingai nesuprantamų mechanizmų, stovinčių lovelės galvūgalyje.

Šalia stovėjo kėdė, pasiėmusi kūdikį ant rankų, ji sėdėdama jį maitino. Nuo jo odos sklido gaiviai rūgštus vitaminų kvapas. Jis uoliai ir godžiai ėmė tai, ką mama buvo pasiruošusi atiduoti, net savo gyvybės kaina. Visas jos pasaulis tilpo ant rankų. Išsitrynė aplinkinių veidai, vardai, užima-mos pareigos. Niekas nebuvo taip svarbu. Jau po kelių apsilankymų Lėja pastebėjo skirtumą, berniuko skruostai didėjo, įdubę smilkiniai užsidengė putliai minkštu sluoksniu, pilkš-vą veido spalvą keitė rožinė. Nors per naktį tik snūduriavusi, ji jautėsi nepalyginamai leng-viau. Nerami audringa jūra palengva traukėsi nuo judviejų pečių, atslūgdama tolyn, su visu išgyventu pragaru.

- Jūsų sūnui inkstų uždegimas, jūs keliami į urologinį skyrių, rinkitės daiktus, - sausai, bet labai aiškiai pasakė gydytojas.