Ir tebus visi sparnuočiai linksmi

Seniai seniai, gal prieš kokį penkiasdešimt metų, kažkur tarp dangaus ir požemių karalysčių. Tuomet, kai saulės konstanta lūžo į rasa pasidabruotą Šventojo miško paklotę, o didieji paukščiai ilsino savo sparnus prieš pakylant į šviesomis akinančią sakralią kelionę. Kaip tik tuomet, iš kieto ir jau ankšto kevalo, gležnu snapeliu kalendama, gal laiku, o gal šiek tiek pavėlavusi, išsirito maža paukštukė Lija.
Kodėl Lija? Gal todėl, kad dar būdama ankštoje pastogėje nurimdavo lietaus lašams barbenant gražiausius skambesius. Ir regėjosi jai svyrantys, žiedais apsunkę sodai, o apelsinų, mango ir arbūzų sulčių fontanai sukosi su ja ir aplink ją... Lietus. Nors sako, kad garsiai kregždėjo vyriausiasis kregždinas, norėdamas duoti mažajai tolimosios žvaigždės vardą. Tik jojo pati niekaip negalėjo to vardo iščirškėti. Taip ji ir liko Lija.
Kai smalsaus džiugesio pagauta šveplai čirkštelėjo:
– Aš čia! Aš čia! Aš atėjau!

Visi Šventosios girios paukšteliai suskubo apžiūrėti, nešti dovanų. Kai kurie pulkavosi nuošaliau dviprasmiškai ir tyliai šnabždėdami: „Juk per vėlu, juk jau rugsėjis, kaip ji sustiprės be saulės... Visi jau ūgtelėję, o ji? “

Ir visi taikėsi kepštelėti apžiūrinėdami, ar neblausios akelės, ar lenktas snapelis. Keistai išsiviepdami, arčiau pasilenkę, neiščiulbantys žemųjų natų, lyg patys tik ką išsiritę, glostė savo kietais snapais dar liauną ir karštą, beplunksnį kūnelį. Baigėsi nemalonios apžiūrynos. Atėjo laikas palikti raudona akvarele ištapytąjį šermukšnį ir persikelti į lizdelį pastogėje, šalia juoduogio šeivamedžio. Kur ne kur dar žioravo juodieji karoliukai. Ten nuolat pritūpdama ir vėl pakildama šiureno išmintingoji senolė blezdingėlė. Toks šiltai kvapnus buvo jos sparnelių šiugždėjimas, kai ji prisiartindavo, arba kai jos likdavo vienui vienos.

Tuomet Lija dar nežinojo, kad senolė, nubraukusi nuo Paukščio Paukščiausiojo žaizdos kraujo lašą, pasėjo rūtas kur lašas krito. Nežinojo, kad ji turi galios uodus ir mašalus pragaišinti, niekdarius apleisti strazdanomis, gaisais užpilti... ji nuolat snapeliu lipdė įmantriausių raštų juostas, rišdama jas prie pačios perkirptų debesų. Nė vienas Šventosios girios čiulbuonis nemokėjo tokių raštų, neturėjo tokių spalvų, niekas savo sparneliais negalėjo taip iškvepinti visko aplink. Lyg saulė ir mėnulis išsitempę laukdavo, kol ji atsakys į kvailiausius Lijos klausimus, kol tik ant jos lizdelyje prilipintų lentynėlių viskas bus kvapniai sudėliota, išprausta, iškedenta, išlyginta. Globojo ji Liją švelniai. Ir iš kur ji rasdavo laiko? O dar sužiūrėti, kad piktieji uodai ir mašalai Lijai akelių neužlipintų...

Neretai mažąją reikėjo saugoti nuo savęs pačios. Jos norai, lyg perviręs viralas, kunkuliuodami burbulais virsdavo lizdelio sienomis žemyn. Senolė ramiai ir nuolankiai tupėdavo rišdama savuosius raštus, tarsi būtų pati nulipdyta.

Kartą, kai blezdingėlė kruopščiai nėrė savo nėrinį, Lija juoduogio karoliuku bežaisdama išmušė blezdingėlės dešinę akelę. Ji ir taip silpnai matė... Kitą ryt žiūri, ji vėl su akelėmis. Paklausus išmintės ši tyliai sučiulbėjo, kad mažieji raudonskiauterėliai paukšteliai lygiai vidurnaktį jai atnešė sveiką akelę.

Jau užmiršusi tą nutikimą, Lija čirkšdama smalsumu susimanė nuskabyti gražiausių gėlių žiedus ir juos paslėpti po dužusio stiklo šukele, kad kitą ryt, ir dar kitą ryt galėtų atkapsčiusi pasigėrėti... Įtūžo gėlių valdovės bitės, mat medų iš jų gėrusios, taip milžinus dvikojus slaugiusios. Užsirūstino ir apskundė uodų ir mašalų valdovui Maurui Zyziui. Suskrido uodai ir mašalai iš visų pakampių ir kerčių. Ir stojo didžiausias juodas debesis, ir zyzė visi, visai nesusitarę, tarsi tie nesutepti, didžiuliai rakandai, kur maži milžinukai įsisiūbuoja ir sklendžia paukštelius mėgdžiodami.

Apkurto Lija nuo zyziančių barnių, šiaip ne taip grįžo lizdelin po senolės sparneliu. Sūriu vandenėliu kapsėjo sopuliai širdutės, dusliu čirškesiu skundėsi. Nuramino vyriausioji Liją, apkaišė savomis, pernai metais iškritusiomis plunksnomis, ir lėtai pakilo į mažylės paslapties vietą, kur būriavosi Zyziaus kariauna. Tik Lija negalėjo užmigti, jos snapelis kalenosi, sparneliai virpėjo. Palaukusi, kol senolė tolėliau nuskris, ji nusekė paskui. Tykiai nutūpė žolėje ir smalsiai spindino akelėmis iš už po gysločio lapo.

Senoji kregždė pirmąkart suplazdeno kairiuoju sparnu. Uodai nuščiuvo, liovėsi zyzti. Antrąkart suplazdeno jau dešiniuoju sparneliu, užsidegė gaisais juodasis debesis, lyg saulėlydžio žara apsiliejo žolė. Pasilpusiom akelėm senolė nepastebėjo nei raudonų skraidančių vabalėlių susiruošusių sapnui, nei Lijos po gysločio lapu.

Kai kitą ryt ji žvilgtelėjo į veidrodinį rasos lašelį, išvydo snapelį rusvais taškeliais aplipusį. Žvilgt ant smilgos – boružė prausiasi, ir toji taškuota. Taip ir liko taškuotos, kaip sąmokslininkės.
Lygiai septynerius metus nei nelaimės lankė, nei Perkūnas trankėsi.
Tik netikėtai išmintingoji blezdingėlė paskutinį kart sparnelius šiltus išskleidė. Suvilnijo, išbangavo plunksnelės pas Paukštį Paukščiausiąjį... Su gervėmis.

Tuo kart Lija nesuprato, kas nutiko. Nesuprato, kad niekad niekados nebesusičirškaus prie švelnių sparnelių... Tik vėliau, kietėjant pačios plunksnoms, snapeliui tvirtėjant, kai naktis užklodavo Šventąją girią, ji godžiai pasikūkčiodama giesmelę čiulbėjo:

Palikai mane vieną
nepalydėjai
akmenuotos, skaldžios dirvos
visai ne pievos
nederėjo ten skristi, užkliuvau
snapeliu nepalydėjai
nors ir sūru čionai
man drugeliai baltai iškuždėjo
kad pats Paukštis Paukščiausias
tau karūną
skaisčiausią uždėjo

Po beveik jau keturiasdešimt metų, Lija pati glaudžia savus sparnuočius. Ir vieną, ką tik išsiritusią, antros kartos, varinėmis plunksnomis švytinčią, visomis saulėmis apibarstytą, dar mažytę kregždutę Nielę. Ji kregždina viską aplink, čirpčioja linksma. Plunksneles išsikedena, sublizga jos nuo ryto aušros, nutyvuliuoja visais atspindžiais. Gera ir ramu, lyg pats Paukštis Paukščiausias ją būtų atsiuntęs.

– Dar reiks išmokyti Nielę juostas nerti, kol pati nepamiršau... – mintijo sau.
Ir tebus visi sparnuočiai linksmi, lyg kregždės lizde gimę.