nieko tokio –
tik smilgos vasarom sensta
išbarstydamos savo akis
į dulkes kelių
kurių niekas ir niekad
sapnuose nesuranda
tokių –
laukiančių bet neramių
nieko tokio –
ne sniegas
ne snaigės susmaigsto
tiktai lietūs vaivorykštes audžia
tada
tokio nieko norisi –
palšo rūko į delną nugulusio
tik beregint tampančio
šagrenės oda