Nerimtai apie rimtumą

Lengvumas to, ko neturiu,
Sunkumas to, ką man įdėjo...
Ilgai vilkau ant keturių,
Ir štai ta atkarpa praėjo,
Kurią gavau, bet abejoju,
Ar man toj atkarpoj reikėjo
Po nešuliu nupult nuo kojų.
Ir abejoju dar ir tuo,
Kad atkarpa neduoda laisvės,
Ir ar tikrai gal jau rytoj
Ateisiu ten, kur viskas baigsis?
O šiandien išsitiesti noriu
Ir jau už dievą nebespręsti – 
Vis viena bus, kas būti turi
Vis vien užges, kas turi gesti.
Bet juk nebūtinai tai aš –
Dar reikia naštą nusimesti,
Paskui, tikiuos, kas nors paveš,
Ir panorėsiu tai pratęsti.
Ir būsiu toks, kad dievas leis
Lengvumo naštą pabandyti,
Ir jo nežinomais keliais
Dar eisiu aš, bet tarsi kitas.