Prerijos ne arkliams...

Tavo venomis kraujas tekantis prarado vardą...
Ir dvasia mustango jau senai išblėso per kelias kartas...
Ar bepameni kada namais pradėjai tu vadint betono gardą?
Ar jauti kaip tavo plaučiai godžiai srebia tiršto smogo pasakas pilkas?

Kol uoliai jas skaitai, aš tau nežinant kartais užtinku
Tavų akių dugne paklydusį šešėlį ilgesio –
Rasos bekraščių ryto pievų, prisirpusios gaivališkų jausmų,
Ją lūpomis rinkau svajonėse kadais mainais į bučinius nuo tavo odos žvilgesio.

Kol jų klausai, aš tau nežinant kartais prisiglaudus išgirstu
Raudas, beskęstančias tavam dubens dugnan nebyliai...
Ir prijaukintą dūšią jų aidais, giliai tarp sienų keturių,
Pilkų tapetų raštams priekaištaujant, išmokinai mylėtis tyliai...

Kol jom tiki, tik tau nežinant kartais aš jaučiu
Maldas, kurias kaskart atodūsiuose tavo sąžinė išsigina,
Kai aistromis pavirtusios lyg gnybiančiu šalčiu
Kaip pirmą kart žiemos įkvėpus šnerves sulipina....

Pakirstos kojos geismuose gyvenimo... Kas tai?.. šachmatų figūra nežino...
Ir prerijos apkurtusios kaip aukso dulkėm virsta – pamiršai...
Tavo laisvės kaina – lašas nikotino...
Ir sėkmę neš kažkam virš durų pakabinti nudėvėti tavo apkaustai...