Tavo ištiestą ranką

aš mylėjau tave
kaip naktis myli dieną
tamsa pasiilgus šviesos
nusižeminęs lenkiausi iki žemės
vakarinio ir rytmetinio slenksčio
kai žydinčios vyšnios ir kaštonai
uždegdavo savo žvakes
visuose šventuose soduose

mes dvi žvakės
degėme vėjuje
liepsna pleveno vos vos
bet negeso
virpėjo
lyg krečiamas karštligės kūnas
paskutinis virpesys

neprašyk
nemaldauk dabar
jau neišgirsiu
pro degančių tiltų ugnies virpesį
nebereikia tų
rytmetinio šerkšno rasų
kurios  gelia degina
ne tik basas kojas

nuodėmė nubyrėjo
kaip lapai
nuo tavo liekno liemens
ir jau tas pats
ruduo ar pavasaris
tik dar žėrinčiais spinduliais
lyja iš praeities

viskas tik
šviesa ir melsva migla
tekančioje upėje
dabar nežinau ar tu dar gyva
šitame dienų chaose
bet  leisk dar kartą pabučiuoti
tavo ištiestą ranką