Tavo žvilgsniai kibirkščiuoja

tarp mūsų
laužas
liepsnos ir dūmai
lyg vanduo
kai pasilenkęs stebi veidą
mėnesienoje akys
metu į laužą
du vylingus tavo žvilgsnius
pakyla kibirkštys

iš tamsos išnyra medžio kaladė
lyg užkerėtas svečias
keleivis prisėlinęs
daug matęs
jau mirtinai pavargęs
beveik miegantis
jo samanota galva aprasojusi
o kojos kaista
atrodo prisėdo prie laužo
ir neturi kišenėse degtukų
cigaretę prisidegti

tu miegi piemens trobelėje
kartu su mano mama
abi išėjusios
jūsų patalas upės dugne
kuris teka po tikruoju
ir kai naktinis lietus
užlieja mūsų laužą

tavo žvilgsniai kibirkščiuoja